1013–1014 m. dalyvavo tėvo žygyje į Angliją. Po jo mirties grįžo į Daniją, kurios karaliumi tapo jo brolis Haraldas II. 1015 m. jis vėl puolė Angliją, po 1016 m. spalio mėn. pergalės prie Ašingtono sutartimi ją pasidalijo su Edmundu II Geležinšoniu, Knutui atiteko šiaurinė ir rytinė dalys. Konkurentui netrukus neaiškiomis aplinkybėmis mirus, užvaldė visą Angliją. Išmokėjęs laivynui Danų pinigus1018 m. grąžino jį į Daniją, o pats liko Anglijoje.
Jo valdymas jo paties anksčiau nuniokotai šaliai buvo taikios plėtotės ir stabilumo laikotarpis. Knutas II Didysis skatino prekybą, anglų pirkliams tapo prieinama Baltija, daug aukojo Bažnyčiai ir vienuolynams. Po brolio mirties 1018 m. užėmė ir Danijos sostą, 1028 m. užvaldė Norvegiją, kurios siekė nuo 1020 m. Norvegijos vietininku iš pradžių paskyrė jarlą Hakoną Eriksoną, 1029 m. – sūnų Sveną ir jo motiną.
1027 m. kaip piligrimas nukeliavo į Romą, dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Konrado II karūnavime, sutarė ištekinti dukrą už imperatoriaus sūnaus. Tuo pačiu buvo patvirtinta Danijos teisė į pietų Jutlandiją, anglų pirkliai atleisti nuo muitų. Dar prieš mirtį 1035 m. prarado Norvegiją, 1042 m. jo iš kelių šalių sukurta valstybė suiro.[1]
Šaltiniai
↑Knutas II Didysis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 322 psl.
Literatūra
Politikens bog om danske monarker af Benito Scocozza, Politikens Forlag 1998. ISBN 87-567-5772-7
Forte, A. Viking Empires (1st ed.), Cambridge, New York: Cambridge University Press, 2005 ISBN 0-521-82992-5
Lawson, M. K. Cnut: England’s Viking King (2nd ed.), Stroud: Tempus, 2004 ISBN 0-7524-2964-7
Sawyer, P. The Oxford Ils. History of the Vikings (1st ed.), Oxford, New York: Oxford University Press, 1997 ISBN 0-19-820526-0
Swanton, Michael, The Anglo-Saxon Chronicle, New York: Routledge, 1996 ISBN 0-415-92129-5
Trow, M. J. Cnut: Emperor of the North, Stroud: Sutton, 2005 ISBN 0-7509-3387-2