Nuo 1813 m. Norvegijos vietininkas. Po 1814 m. sausio mėn. Kylio taikos, kai Norvegija buvo perduota Švedijai, parėmė norvegų nepriklausomybės siekius. 1814 m. gegužės paskelbtas Norvegijos karaliumi, bet dėl Švedijos bei kitų valstybių spaudimo 1814 m. spalio mėn. sosto atsisakė. 1815–1818 m. Fiuno salos gubernatorius, vėliau valstybės valdyme nedalyvavo. Nuo 1831 m. įtrauktas į Slaptąją tarybą.
Danijos karaliumi tapo mirus bevaikiui pusbroliui Frederikui VI. Išsižadėjo liberalių pažiūrų, priešinosi mėginimams riboti absoliutizmą. Įvykdė tik kelias nuosaikias reformas – įtvirtinta vietos savivalda, sugrąžintas IslandijosAltingas. Šlėzvigo ir Holšteino unijos su Danija šalininkas, 1846 m. Šlėzvige įvedė Danijos sosto paveldėjimo tvarką.[1] Prasidėjus 1848 m. revoliucijoms Europoje, buvo priverstas pradėti rengti naują konstituciją, kuri buvo priimta 1849 m. birželio 5 d. jam jau mirus. 1847 m. paskyręs sosto paveldėtoju bevaikį sūnų Frederiką VI, numatė, kad po šio mirties sostą paveldės tolimas Oldenburgų giminaitis Kristijonas Gliuksburgas.
↑Kristijonas VIII. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 76 psl.