Didžiosios Kovos apygarda, DKA – rezistencinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius vienijusi partizanų apygarda, veikusi 1945–1950 m. Vilniaus, Kauno bei Ukmergės apskrityse. Šią partizanų junginių apygardą sudarė A ir B rinktinės. Vilniaus ir Šalčininkų krašte rinktinė faktiškai neveikė, nes čia gyveno daugiausia nelietuviai ir partizanai neturėjo gyventojų paramos.^[1]

1944 m. liepą Raudonoji armija užėmė Vilnių, prasidėjo mobilizacija. Kadangi mobilizacija paskatino vengiančių jos vyrų pasitraukimą į miškus ir partizaninio judėjimo plėtrą, Didžiosios Kovos apygarda (toliau – DKA) susikūrė viena iš pirmųjų. Partizanų būrius ėmėsi telkti Lietuvos kariuomenės puskarininkiai. Remiantis A rinktinės štabo viršininku Bernardu Steponavičiumi-Milžinu, pirmasis jaunus vyrus, besislapstančius nuo Raudonosios armijos, subūrė Pranas Petkevičius-Kariūnas.^[2] 1944 m. rudenį jis jau vadovavo apie 60 partizanų būriui, kuris slapstėsi didesniuose miškuose ir pastovios vietos neturėjo.^[2] Pirmieji Kaišiadorių krašto partizanai tęsė Nepriklausomybės kovų tradicijas: Motiejaus Bulaukos-Kolumbo iš Rusių k., Žaslių vls., tėvas Jonas Bulauka-Savanoris buvo 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvis;^[3] Steponas Kveraga-Švyturys buvo Lietuvos kariuomenės savanorio sūnus, Prano Petkevičiaus-Kariūno broliai Petras ir Bernardas taip pat dalyvavo Nepriklausomybės kovose.^[3]

Pavienius partizanų būrius ėmėsi vienyti Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias. Taip 1944 m. rugsėjį Trakų apskrityje atsirado jo vadovaujama Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinė, apimanti Gelvonų, Kaišiadorių, Musninkų, Vievio, Žaslių, Žiežmarių valsčius. Neilgai trukus prisijungė Kruonio, Pažaislio ir Rumšiškių valsčių kovotojai.^[3] Kai kurie autoriai nurodo, kad 1944 m. rugpjūčio pabaigoje jungtis į rinktinę nutarė Kaugonyse susirinkę Trakų ir Ukmergės apskrityse veikusių partizanų būrių vadai. 

Rinktinės pavadinimu apie 500 partizanų junginys (7 būrius sudarė po 80–100 kovotojų) veikė nuo 1944 m. rugsėjo iki 1945 m. sausio.^[3] Užmezgus ryšius su Lietuvos Laisvės armija (LLA) Didžiosios Kovos rinktinės pavadinimas 1945 m. sausį buvo pakeistas į Vilniaus apygardos 5-osios LLA Vanagų (tačiau buvo naudojamas ir senasis pavadinimas).^[3] Organizacinio sektoriaus nariai dažniausiai gyveno legaliai, tai buvo rezervo partizanai, žvalgai, slapukai, talkininkai. Veikiančiojo sektoriaus partizanai buvo vadinami vanagais, jie stojo į ginkluotą kovą su okupantu.

J. Misiūnas veikė ne tik Trakų, bet ir Ukmergės, Švenčionių, Kauno apylinkėse, kurios nepriklausė Vilniaus apygardai.^[2] 1945 m. gruodžio 1-ąją jis rinktinę pavadino apygarda ir padalino į dvi rinktines (A ir B). Šiuo įsakymu Alfonso Morkūno-Plieno ir Juozo Šibailos-Merainio vadovaujami partizanai sudarė B rinktinę, buvo įjungti į Didžiosios Kovos apygardą.

Didžiosios Kovos apygarda – organizacinis Aukštaitijos partizanų vienetas, kuris priklausė Šiaurės rytų Lietuvos sričiai. Pastaroji nuo 1948 m. imta vadinti Rytų arba Karaliaus Mindaugo sritimi. Stanislovo Abromavičiaus duomenimis, nuo 1946 m. pradžios DKA plotas apėmė Kurklius ir Balninkus, Žemaitkiemį, Želvą, Šešuolius, Veprius, Pabaiską, Širvintas, Giedraičius, Gelvonus, Musninkus, Žaslius, Žiežmarius, Vievį, Semeliškes, Kaišiadoris, Kruonį, Rumšiškes, o taip pat Deltuvos pietrytinę, Taujėnų rytinę, Kavarsko pietinę, Molėtų rytinę, Maišiagalos vakarinę, Paberžės šiaurinę, Aukštadvario, Jiezno, Onuškio šiaurines, Trakų ir Rūdiškių vakarines, Petrašiūnų rytinę, Jonavos pietinę, Žeimių pietinę ir Panoterių valsčiaus pietrytinę dalis.^[2]

Apygarda turėjo būti padalinta į 4 rinktines: A, B, C ir D, tačiau buvo sudarytos tik dvi – A (veikė Trakų) ir B (Ukmergės apskrityje). Yra žinių, kad Švenčionių (Tigro) rinktinė laikyta DKA D rinktine. Jai vadovavo J. Misiūno bendražygis Jonas Kamarauskas-Karijotas.^[2] C rinktinę turėjo sudaryti Vlado Mikulėno-Šarūno vadovaujamos pajėgos, tačiau ten – Utenos krašte – buvo įkurta Vytauto apygarda. Rinktinės turėjo veikti apskričių ribose, tačiau Žaliasis Velnias Musninkų valsčių – Ukmergės apskrities teritoriją – paliko A rinktinei. 1946 m. pradžioje ją sudarė 6 batalionai, B rinktinę – 5^[2] (kitur teigiama, kad abi rinktinės turėjo po 6 batalionus, kuriuose veikė per 800 partizanų).^[4] Batalionai buvo dalijami į smulkesnius karinius vienetus – kuopas ir būrius, organizuotus Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu.

DKA vadai:^[5]

• J. Misiūnas-Žaliasis Velnias (1944 09–1945 01 10 ir 1945 04–1946 07)
• Mečislovas Kareckas-Serbentas (1945 01 10–04 13)
• Vytautas Pečiūra-Griežtas^[6] (1946 07 16–1947 pab.)
• A. Morkūnas-Plienas (1948 09 01–1949 12 30)

Dr. Aistės Petrauskienės duomenimis, pirmasis Vilniaus apygardos 5-osios LLA Vanagų štabo viršininkas buvo Stasys Misiūnas-Senis, jam įkandin vadovavo:

• Jonas Markulis-Vaiduoklis (1945 02 05–1945 03 27);
• Aleksandras Zapkus-Piliakalnis (1945 03 27–1946 03 24);^[7]
• Benediktas Trakimas-Genelis (1946 03 24–1947 05 18);^[8]
• Juozas Šibaila-Diedukas (1948 08 14–1948 11 12);
• Jonas Juras-Žilvinys (1948 11 12–1949 07 12);
• Vladas Ališauskas-Puškinas (1949 07 12–1949 12 30).

DKA štabas ilgą laiką buvo išskirtinis, „skrajojantis“, nes neturėjo pastovios buvimo vietos. Štabo nariai rinkosi Budelių kaime, Livintų, Kaugonių ir Ukmergės miškuose, Čiobiškio dvare įsikūrusioje vaikų prieglaudoje, Gegužinės klebonijoje ir kitur.^[3] Didžiosios Kovos apygardos štabo nariai nuolat judėjo iš vienos vietos į kitą, vienoje vietoje nebūdavo ilgiau nei tris paras. Štabas judėjo dviem skirtingais ratais – mažuoju ir didžiuoju. Mažojo rato maršrutas: Kaugonys – Dainava – Paparčiai – Šilonys – Krušonys – Beištrakiai – Kaišiadorys – Žiežmariai – Strošiūnai. Remiantis A rinktinės vado Jono Neicelio tardymo protokolu, 1945 m. šiame rate buvo keturi kontroliniai punktai, kuriuose buvo renkama informacija apie saugumo struktūrų numatomas arba pradėtas vykdyti operacijas.^[3] Į šį ratą buvo draudžiama įsileisti nepažįstamus asmenis. Apygardos vadovybei apie štabo buvimo vietą pranešdavo kontrolinių punktų prižiūrėtojai.

Mažojo rato pirmasis punktas buvo Šilonių miške, jam vadovavo Adolfas Kinderevičius-Jurginas, antrasis – Beištrakių miške, jam vadovavo Petras Klimas-Uosis, trečiasis – Strošiūnų miške, jam vadovavo partizanas slapyvardžiu Briedis, ketvirtasis – Kaugonių miške, vadovaujamas Andriaus Petkevičiaus-Aguonos. Tomis dienomis, kai okupantai siausdavo miškus, štabas „skrajojo“ didžiojo rato maršrutu. 

Pradžioje partizanai veikė atvirai, dalyvavo didelėse kautynėse, užimdavo miesteliuose esančias stribų būstines, bankus, pašto skyrius, iš areštinių išlaisvindavo suimtuosius, naikino okupantų dokumentus. Žymesnės kautynės buvo 1945 m. vasario mėn. Pabradės valsčiuje, 1945 kovo 20 d. Veprių valsčiuje.^[1] Tokia kova pareikalavo nemažai aukų ir tai paskatino keisti kovos taktiką. Imta dažniau keisti dislokaciją, pradėta rengtis sukilimams, buvo sudaromi mobilizaciniai sąrašai. 1946 vasarį partizanai organizavo rinkimų į SSRS Aukščiausiąją tarybą boikotą.^[5] Pirmaisiais metais partizanų kovą ypatingai apsunkino didelis kovotojų skaičius būriuose. Antai Žaslių valsčiuje veikė Kazio Surmilavičiaus-Klevo vadovaujamas apie 200 partizanų būrys, Zigmanto Kacevičiaus-Genio būryje telkėsi apie 100 kovotojų.^[3] Vėliau imta skirstytis į mažesnius būrius.

1944–1945 m. bandyta sukurti patikimą ryšių sistemą, tai buvo daroma ryšininkų ir slaptažodžių (parolių), kuriuos numatydavo kuopos ir rinktinės vadai, pagalba.^[2] Ryšininkų darbą bandė koordinuoti Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė. Išskirtinis DKA bruožas – moterų partizanių-ryšininkių batalionas, vadovaujamas A. Paulavičiūtės. Jo dalyvės turėjo rūpintis materialine parama partizanams, rinkti informaciją apie saugumo pajėgų judėjimą, užtikrinti ryšius tarp būrių.

Partizanų vadovybė skyrė daug dėmesio kovotojų pasirengimui. Esant galimybei buvo rengiami apmokymai, spausdinamos ir platinamos instrukcijos. Partizanai pasižymėjo ir atsišaukimais bei kitais raštais, skirtais kolaborantams. 

Partizanai daug laiko praleisdavo žygiuose, laisvalaikį išnaudodavo įvairiai: vieni jų kūrė eilėraščius, kurie dažnai virsdavo dainomis, leido spaudą, kiti mėgo stalo žaidimus. Be viso to partizanai sportavo, vadovybė studijavo žemėlapius, rengė operatyvinius planus. Edmundas Šaučiukėnas pasakoja, kad yra girdėjęs, kaip Ukmergės valsčiaus partizanai kalbėjo apie ką tik pasibaigusias bėgimo, granatos svaidymo varžybas.^[2]Būriai turėjo savo čempionatus, susitikdavo varžytis miško aikštelėse. Nors vyko karas, partizanai nepamiršo minėti vardadienių, gimtadienių ir valstybinių švenčių. Štai 1946 m. vasario 15-osios naktį trys partizanai keliavo į Kruonį iškelti trispalvės, tačiau pateko į pasalą.^[3]

DKA leido kelis periodinius leidinius. Pirmasis laikraštis „Tikruoju keliu“ pasirodė 1944 m. rudenį, jo buvo išleisti 3 numeriai. Taip pat leista „Laisvės keliu“ (red. S. Misiūnas), „Žalia giria“, vėliau – „Nepriklausoma Lietuva“ (red. E. Svilas). 

DKA apėmė Vilniaus–Kauno–Panevėžio kelių trikampį, šiuose keliuose okupantų pareigūnai buvo ne kartą užpulti. Tai ir daugelis kitų priežasčių okupantus paskatino pradėti provokacijas būtent Didžiosios Kovos apygardoje. Provokacijoms palanki aplinkybė buvo ta, jog saugumo agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis turėjo pusbrolį leit. Joną Markulį-Vaiduoklį (žuvo 1945 m. kovo 27 d.) – DKA štabo viršininką.^[2] 1945 m. birželio mėn. į DKA štabą Slabados k. Žaslių valsčiuje atvyko J. Markulio pasiuntiniai, kurie teigė, kad Erelis yra Vaiduoklio pusbrolis.^[2] Tačiau lemiamos įtakos turėjo tai, jog 1946 m. pavasarį agentams per ryšininkus pavyko J. Misiūnui-Žaliajam Velniui „pakišti“ kontaktą su Tautinio komiteto atstovu, kuris tariamai atstovauja vyriausiajai vadovybei.^[4] Po pokalbių ir konsultacijų su „atstovu“ Žaliasis Velnias sutiko pasitraukti iš apygardos vado pareigų ir išleido įsakymą, kuriuo nutraukė visą DKA leidybą. Apygardos vadu tapo Juozo Markulio rekomenduotas NKVD agentas Viktoras Pečiūra-Griežtas.^[1]

V. Pečiūra-Griežtas agitavo pagrindines partizanų pajėgas saugoti ateičiai, kai į pagalbą ateis Vakarai. Griežtas skubiai davė nurodymus legalizuotis su padirbtais dokumentais, partizanų vadus ir jų šeimas pradėta apgyvendinti miestuose, daugiausiai Vilniuje. Žaliasis Velnias ir toliau buvo išnaudojamas ieškant ryšių su Pietų, taip pat ir Rytų Lietuvos partizanų vadais ir tik 1946 m. rugpjūčio 13 d., apgaulingai pakviestas į Vilnių, J. Misiūnas-Žaliasis Velnias buvo suimtas. Tolimesnis jo likimas nežinomas.^[9]

1947 m. vasarą iš šešių A rinktinėje buvusių batalionų buvo likę keturi (jų vadai: Petras Petkevičius-Dramblys, Narsuolis, Putinas, Riešutas). Kitų metų pavasarį visoje A rinktinėje veikė vos penki partizanų būriai: Jurgino, Narsuolio, Prano Jaromsko-Perkūno, Putino ir Riešuto. Matydamas, jog A rinktinės vadovybė jau sunaikinta, saugumas pajėgas nukreipė į B rinktinės vadovybę. B rinktinės vadas A.Morkūnas-Plienas ir štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas nuo pradžių nepakluso Griežto įsakymams išduoti ryšius, ginklų sandėliavimo vietas ir 1946 m. pabaigoje nutraukę ryšius su apygardos štabu veikė savarankiškai. A rinktinę sunaikinus DKA vardas suteiktas B rinktinei, Plienas paskirtas jos vadu.^[2] Per 1948–1949 m. žuvus daugumai pareigūnų, 1950 m. lapkričio 25 d. Rytų Lietuvos partizanų srities vado įsakymu Didžiosios Kovos apygarda buvo panaikinta, likę kovotojai įsijungė į Vyčio apygardą.^[5]

• Paminklas Didžios Kovos apygardos partizanams Širvintų rajono Gelvonų miestelyje (skulptorius Jonas Jagėla, architektės – Viktorija Molienė ir Audronė Kaušinienė).^[10]
• Alfonso Svarinsko įkurtas atminimo parkas jo gimtinėje Kadrėnuose (Ukmergės rajone).
• Kaišiadorių partizanų koplyčia.

• Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija
• Laisvės kryžkelės. Didžiosios Kovos apygarda
• Didžiosios Kovos apygardos partizanai Archyvuota kopija 2012-01-14 iš Wayback Machine projekto.