Armėnija (pers: Arminiya, arm. Մարզպանական Հայաստան) buvo Sasanidų imperijosmarzpanatas (pasienio satrapija). Ji koncentravosi Armėnijos kalnyno rytinėje dalyje ir apėmė dideles teritorijas, kur dabar yra Armėnija ir rytų Turkija. Šis laikotarpis Armėnijos istorijoje yra vadinamas Marzpanato laikotarpiu.
Raida
Armėnijos marzpanatas buvo įkurtas galutinai panaikinus Aršakunių dinastijos Armėnijos karalystę, kuri nuo 387 m. neteko savo vakarinių teritorijų (jos buvo atiduotos Bizantijai) ir pripažino Sasanidų viešpatavimą.
Centrinės valdžios skiriamas marzbanas formaliai turėjo neribotas teises, tačiau savo interesus jis turėjo derinti su vietine armėnų diduomene (nachararais). Be to, egzistavo vietinės istitucijos, kaip hazarapetas, atsakingas už vidaus politiką, mokesčius, viešuosius darbus bei sparapetas, karo vadas. Abi jos buvo patikimos vietiniams armėnams. Todėl satrapija turėjo didelę autonomiją, palyginus su kitomis imperijos satrapijomis. Negana to, armėnai ne kartą rengė sukilimus prieš centrinę vyriausybę, kurie būdavo žiauriai malšinami.
Kadangi Armėnija išpažino krikščionybę, zoroastrizmą išpažįstanti Sasanidų imperija tris kartus surengė krikščionių persekiojimus. Kita vertus, armėnų raštas, armėnų kalba ir armėniškos mokyklos marzpanate buvo toleruojami.
Krikščioniška Armėnija ir toliau išliko viena iš svarbesnių Bizantijos užsienio politikos objektų. Pasinaudodama palankiomis aplinkybėmis, Bizantija nuolat stengėsi „susigrąžinti“ ją į savo globą. Dėl to 502–628 m. su pertraukomis vyko Bizantijos-Sasanidų karai. Viename jų 572–591 m. Bizantijai pavyko laikinai užimti didžiąją dalį Armėnijos, tačiau persai ją vėl susigrąžino. Maža to, 602–628 m. kare jiems pavyko trumpam nukariauti ir vakarinės Armėnijos žemes. Visi šie konfliktai dėl Armėnijos baigdavosi niekeno pergale ir situacija, artima status quo.
