Iki europiečių kolonizacijos algonkinų grupei priklausė sunaikintos moheganų, masačusetų ir kitos gentys. XVIII a. algonkinus sudarė 5 teritorinės grupės:
Dauguma algonkinų, atapaskų spaudžiami, traukėsi iš savo senųjų gyvenamųjų vietų (dabartinė šiaurės Kanada) į pietryčius ir stūmė iš ten indėnus sju. XVIII a. pr. buvo užėmę plotą tarp Atlanto, Hadsono įlankos, Didžiųjų Ežerų ir Ohajo upės; kai kurios gentys (paminėtini juodakojai) buvo pasiekusios Uolinius kalnus. Algonkinai vertėsi medžiokle, žvejyba, žemdirbyste, rinko maistinius augalus. Gyveno vigvamuose. Dėvėjo drabužius iš sumedžiotų žvėrių odos ir kailio.[1]
Pagal išpažįstamas religijas algonkinų tarpe dažniausi katalikai ir protestantai (baptistai ir metodistai). Anksčiau buvo paplitęs šamanizmas, totemizmas, įvairūs medžioklės kultai. Pagrindinis kultas – tikėjimas į dievą Manitu. Šių senovinių tikėjimų tradicijos išlaikomos iki šių dienų.
