Mahican
Gyventojų skaičius	1,5 tūkst. (kartu su lenapiais)
Populiacija šalyse	Jungtinės Valstijos (Viskonsinas)
Kalba (-os)	anglų, seniau mohikanų
Religijos	krikščionybė
Giminingos etninės grupės	lenapiai, moheganai, pekuotai

Mohikanai (Mohican, Mahican) – indėnų gentis, gyvenusi dabartinės Niujorko valstijos rytuose, Vermonto pietuose ir Masačusetso vakaruose. Kalbėjo mohikanų kalba, priklausančia algonkinų kalbų grupei. Šiuo metu jų likučiai gyvena Viskonsino valstijoje ir naudoja tik anglų kalbą.

Save vadino Mahhekaniw, kas reiškė „Nuolat tekančio vandens žmonės“. Prancūzai juos vadino Vilkų žmonėmis (Loups), o britai – kartu su vapingeriais ir munsiais grupavo kaip upių indėnus (River Indians).

Šiaurės rytų miškų indėnų konfederacija: N’DahAhKiNaNa
Šalis	rytų JAV (Niujorkas, Vermontas, Masačiusetsas)
Tautos	mohikanai

Tradicinė mohikanų teritorija vadinosi N’DahAhKiNaNa ir apėmė ~2,4 mln. hektarų žemės. Ji šiuo metu yra padalinta tarp keturių JAV valstijų: apima Niujorko rytinį pakraštį, Vermonto pietryčius, Masačiusetso vakarus ir Konektikuto šiaurės vakarus. Geografiškai ji sutapo su Hadsono upės vidurupio baseinu, maždaug nuo Šampleino pietinio galo iki Ketskilo kalnų. Šios upės pavadinimas mohikanų kalba buvo Mahikanituk, iš ko ir kilo viso etnoso pavadinimas.

Šiauriau gyveno vabanakiai (abenakiai), į rytus – pokumtukai, į vakarus – irokėzai (mohaukai), o į pietus, Hadsono žemupyje – delavarai (vapingeriai).

Mohikanų žemė apėmė 5 genčių žemes ir apie 40 gyvenviečių. 5 juos sudariusios gentys buvo:

• Tikrieji mohikanai – telkėsi šiaurės vakarinėje arealo dalyje ir pirmiausia ties dab. Olbaniu, kuris vadinosi Pempotowwuthut-Muhhcanneuw – „Mohikanų laužavietė“;
• Viekagdžokai (Wiekagjoc) – telkėsi šiaurės rytinėje dalyje, ties dabartiniu Hadsonu;
• Mečkentovunai (Mechkentowoon) – telkėsi į vakarus nuo Hadsono, piečiau tikrųjų mohikanų;
• Vestenhukai arba housatonai – gyveno arealo rytinėje dalyje, Masačiusetse, daugiausia Housatono upės slėnyje. Svarbiausia jų gyvenvietė buvo Mahaiwe dab. Didžiajame Baringtone;
• Vavajačtonokai (Wawayachtonoc) – gyveno piečiausioje arealo dalyje.

Mohikanų konfederacija sukurta iš penkių genčių tam, kad galėtų priešintis jų agresyviems vakariniams kaimynams mohaukams. Konfederacijos atstovai genčių vadai sachemai reguliariai rinkdavosi Šodako vietovėje (dab. Olbanyje). XVII a. jie užmezgė ryšius su europiečiais kolonizatoriais. Pirmieji jų buvo olandai, įkūrę jų teritorijoje Naujuosius Nyderlandus. Jie 1614 m. Šodako vietoje pastatė Nasau fortą, kuris tapo svarbiu prekybiniu tašku tarp indėnų ir olandų.

Vėliau, 1664 m., kontrolę regione perėmė britai. 1710 m. vienas mohikanų vadų Etow Oh Koam, kartu su trimis mohaukų vadais lankėsi Anglijoje pas karalienę Aną. XVIII a. krašte veikė protestantų ir Moravijos bažnyčios misionieriai. Nemažai mohikanų priėmė krikščionybę, o vėliau kovojo Prancūzų ir indėnų kare britų pusėje.

Per JAV nepriklausomybės karą mohikanai susivienijo su amerikiečiais prieš britus ir jų sąjungininkus mohaukus, senekus, onondagus ir kajugas. Tačiau Amerikai laimėjus karą, XVIII a. pabaigoje mohikanai buvo masiškai perkeliami iš jų gimtosios teritorijos į oneidų žemes vakaruose. Ten jie įkūrė savo gyvenvietę ir ją pavadino Naujuoju Stokbridžu. XIX a. I pusėje mohikanai buvo perkelti dar kartą, dar toliau į vakarus (dab. Viskonsine). Čia mohikanai galutinai asimiliavosi, prarado gimtąją kalbą, papročius. Jų likučiai susimaišė su lingvistiškai giminingais lenapiais.^[1] Jie tebegyvena Stokbridžo-munsių indėnų rezervate. Kartu su lenapiais jų priskaičiuojama 1,5 tūkst.

XX a. pabaigoje mohikanai ir lenapiai pateikė ieškinį, kad atgautų dalį prarastų žemių Niujorke (~9,300 ha). Mainais jiems buvo pasiūlyta ~0.81 ha žemės.

Mohikanų genties pavadinimas panaudotas garsioje Džeimso Fenimoro Kuperio knygoje Paskutinis mohikanas. Knygos veiksmas vyksta tradicinėje mohikanų žemėje, tačiau kai kurie faktai apie mohikanus paimti iš visai kitos, tačiau panašaus pavadinimo indėnų genties moheganų. Pvz. veikėjo vardas Unkas yra ne mohikaniškas, o moheganiškas.