Kanadiečiai susidarė į Šiaurės Ameriką XVI–XX a. keliantis europiečiams (tiesiogiai bei per JAV). Pirmiausia kėlėsi anglai, škotai, airiai, valai, mažiau vokiečiai ir olandai, o vėliau kėlėsi kitos tautos. Pirmoji britų kolonija Kanadoje buvo Niufaundlandas, o 1713 m. užkariavę Akadiją, britai ėmė skverbtis į žemyną.
XVII a. prancūzai Šv. Lauryno upės slėnyje įsteigė Naujosios Prancūzijos koloniją, o prie Fandžio įlankos – Akadiją. Pastarąją 1713 m. užėmė anglai. Didelė imigracija iš Britanijos bei kitų šalių greitai pavertė prancūzus mažuma, tačiau šie išlaikė tautinę savimonę, gyveno sutelktai, retai sudarė mišrias santuokas, laikėsi katalikybės, todėl išsilaikė kaip atskira tautinė grupė anglakalbių apsuptyje. 1969 m. prancūzų kalba greta anglų paskelbta valstybine.[2] XX a. II pusėje labai sustiprėjo prancūzakalbių kanadiečių judėjimas dėl tapatybės išsaugojimo, išryškėjo separatistinės tendencijos. Kanadiečiai prancūzai pasiekė, kad Kvebeko provincijos mokyklose dėstomoji kalba būtų prancūzų, jų pastangomis priimtas įstatymas, skatinantis prancūzų imigraciją.[3]
Kanadiečių pagal kilmę žemėlapis
Prancūzakalbiai Kanadoje gyvena daugiausia Kvebeko provincijoje (mažiau – N. Braunsvike, šiaurės ir rytų Ontarijuje, škotų kilmės – Ontarijuje, Britų Kolumbijoje, Albertoje, N. Škotijoje, Princo Edvardo saloje (joje daug ir airių), vokiečiai susitelkę daugiausia prerijose (Saskačevane, Albertoje, Manitoboje), prerijose įsikūrė ir daug atvykėlių iš Rytų Europos (lenkų, ukrainiečių, kroatų ir kt.). Anglų kilmės kanadiečiai sudaro daugumą beveik visose provincijose, bet svarbiausios jų santalkos vietos yra pietų Ontarijas, Niufaundlandas ir Britų Kolumbija.
