Širvinta (vok. Schirwindt; nuo 1946 m. Kutuzovas, rus. Кутузово) – buvęs miestas Karaliaučiaus krašte, Širvintos ir Šešupės kairiajame krante, priešais Kudirkos Naumiestį, 23 km į rytus nuo Pilkalnio.[2] Tai buvo ryčiausias Vokietijos imperijos ir mažiausias Rytų Prūsijos provincijos miestas, vienintelis po II pasaulinio karo neatstatytas Europos miestas. Miesto simboliai buvo dvibokštė Emanuelio bažnyčia ir aukščiausias vėjo malūnas Rytprūsiuose.
Dabar Širvinta yra nunykęs Kutuzovo kaimas Krasnoznamensko rajone (2002 m. – 18 gyv., 2010 m. – 0 gyv.). Išlikęs 1882 m. statytas, karo apgriautas Širvintos tiltas, jungiantis su Kudirkos Naumiesčiu.
Istorija
Gyvenvietė pirmą kartą Scherwint vardu paminėta 1516 m. 1549 m. greičiausiai Ragainės klebono M. Mažvydo iniciatyva pradėta bažnyčios statyba, 1640 m. bažnyčia sudegė, bendruomenė priskirta prie Viliūnų parapijos. 1695 m. gyventojams pasistačius naują bažnyčią, parapija atnaujinta, tačiau bažnyčią vėl sunaikino gaisras.[3] 1725 m. suteiktos miesto ir turgaus teisės. Miestą su stačiakampe bažnyčios aikšte suplanavo architektas Joachimas Ludwigas Schultheißas von Unfriedtas. Kad Širvinta atitiktų miesto teisėms keliamus reikalavimus, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I asmeniškai finansavo 20 namų statybą. 1856 m. valstybės lėšomis pastatyta Emanuelio bažnyčia. Nuo 1735 m. mieste dislokuotos Pirmojo armijos korpuso daliniai. Pagrindinis gyventojų verslas buvo pasienio prekyba ir kontrabanda. Per Širvintą ėjo vienas svarbiausių draudžiamos spaudos lietuvių kalba kelių.[4] Širvintoje stovėjo dviaukščiai-triaukščiai raudonų plytų gyvenamieji namai, didžiulis prekybos centras, driekėsi akmenimis grįstos gatvės. Tai buvo tipiškas Mažosios Lietuvos miestas, palaikęs itin glaudžius ryšius su vos už kelių šimtų metrų – kitapus Šešupės ir Širvintos santakos esančiu Kudirkos Naumiesčiu. Nuo XIX a. pradžios iki 1870 m. gegužės 31 d. miesto vardu buvo vadinamas Širvintos valsčius egzistavęs kitoje nuo miesto upės pusėje, Lenkijos Kongreso karalystės, Vilkaviškio apskrityje.
1901 m. nutiesta siaurojo geležinkelio linija į Pilkalnį, ja iš Lietuvos ir Rusijos gabenta mediena ir grūdai. Linija veikė iki 1944 m.
1914 m. miestą sugriovė Rusijos imperijos kariuomenė (išliko tik 4 namai ir bažnyčia), jis buvo atstatytas, bet 1944 m. rudenį jį vėl sugriovė Raudonoji armija, po karo neatstatytas. Širvinta buvo pirmas Raudonosios armijos užimtas Vokietijos miestas. 2011 m. balandžio 28 d. Kudirkos Naumiestyje, S.Dariaus ir S.Girėno g. 26 Antanas Spranaitis atidarė Širvintos muziejų „Schirwindter Stube“ (Širvintos kampelis).[5]
Nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės, 1736–1818 m. Prūsijos karalystės Lietuvos departamento, 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Pilkalnio apskrities miestas Mažojoje Lietuvoje. Nuo 1946 m. priklauso Krasnoznamensko rajonui (Kaliningrado sritis).[6]
Gyventojai
Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, mieste gyveno:[7]
Lietuviai
Iki 1709-11 m. maro Širvintų apylinkės buvo beveik vien lietuvininkų gyvenamos, po jo atsikėlė šiek tiek vokiečių kolonistų. Dėl kolonizacijos ir prievartinio vokietinimo lietuvininkai sparčiai nutauto. Vokiečių oficialios statistikos duomenimis 1848 m. Širvintų parapijoje buvo 415 lietuviškai kalbančiųjų (7,8%), 1878 m. – 150 (2,8%), o 1912 m. save laikančių lietuvininkais beliko tik 35 (0,7%). 1911 m. lietuviškos pamaldos bažnyčioje buvo nutrauktos.[10]
Kunigai
- Martynas Mažvydas
- Tomas Gedkantas, 1563–1566
- Johann Höpner, 1572–1581
- Jonas Gedkantas, iki 1592
- Johann Lademann, 1623
- Jacob Seidler
- Johann Sperber, iki 1666
- Daniel Renn, nuo 1666
- Johann Schultz, 1669–1724
- Caspar Langowski, 1724–1728
- Erhard Wolff, 1729–1731
- Georg Lisiewski, 1731–1734
- Gerhard L. Mühlenkampf, 1734–1736
- Jacob Friedrich Naugardt, 1731–1751
- Ephraim Friedrich Meßner, 1752–1807
- Johann Samuel Müller, 1804–1817
- Christian Wilhelm Trosien, 1817–1832
- Johann Wilhelm Friedrich Kisewetter, 1832–1853
- Augustas Eduardas Mertinaitis, 1853–1858
- Leopold Otto Loebel, 1858–1883
- Hermann Moritz Wilhelm Lau, 1883–1885
- Thoedor Alfred Färber, 1886–1926
- Gerhard Ruhmland, 1926–1932
- Johannes Henschel, 1933–1940
- Horst Sturm, 1942–1943
Šaltiniai
