Volisas ir Futūna (pranc. Territoire de Wallis et Futuna, polin. Telituale o Uvea mo Futuna) – Prancūzijai priklausanti užjūrio teritorija, turinti savivaldos statusą. Tai dvi salų grupės Ramiojo vandenyno pietvakariuose (salos priklauso vakarų Polinezijai):
Bendras teritorijos plotas 274 km². Gyventojų – 15435. Administracinis centras – Mata Utu (Uvea saloje).
Geografija
Voliso ir Futūnos salos yra apie 480 km į šiaurės rytus nuo Fidžio, 360 km į vakarus nuo Samoa. Valdą sudaro trys vulkaninės salos ir dar 20 uolų ir salelių aplinkui. Salos vulkaninės kilmės, kalnuotos. Aukščiausia vieta (524 m, Pukės k.) yra Futūnoje. Seniau salas dengė tropiniai miškai, dabar didžioji dalis paviršiaus naudojama ūkinėms reikmėms. Dėl gėlo vandens stygiaus Alofio sala beveik negyvenama. Futūnos saloje susidaręs gėlavandenis Lalolalo ežeras.
Klimatas tropinis, jūrinis. Liūčių laikotarpis tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio. Tuo metu neretai pasitaiko uraganų. Per metus iškrenta 2500–3000 mm kritulių. Temperatūra ištisus metus laikosi tarp 24 ir 28 °C (kartais iki 32 °C). Vidutinis oro drėgnumas – 80 %.
Etimologija
Voliso sala tokį pavadinimą gavo pagal XVIII a. anglų keliautoją kapitoną Samuelį Volisą (Samuel Wallis), tačiau vietinis pavadinimas Uvea yra žymiai senesnis. Įdomu, kad tiek Uvea, tiek ir Futūna turi savo vardo kopijas Ramiajame vandenyne: Uvea (Ouvéa) sala yra ir Naujojoje Kaledonijoje, Ištikimybės salų (Loyalty Islands) grupėje, o Futūnos bendravardė sala yra Vanuatu salyne (Naujuosiuose Hebriduose).
Istorija
Apie XII a. Uvea, Futuna ir Alofi salos buvo įtrauktos į Tongos imperijos hegemonijos sferą, čia buvo sukurta administracija, salos mokėjo duoklę. Apie Tongos įtaką byloja ir architektūrinis palikimas – vienas žymiausių salų kultūros paminklų yra Tongos tvirtovė Talietumu.
Tikriausiai apie XVI a. saloms galiausiai pavyko tapti nepriklausomomis nuo Tongos. Čia susikūrė trys atskiros valstybėlės, valdomos vietos vadų. Tai buvo 'Uvea (Voliso saloje, valdoma Lavelua linijos), Alo (Futūnos rytinė dalis ir Alofi sala, valdoma Tui Agaifo linijos) ir Sigave (Futūnos vakarinis trečdalis, valdomas Sau linijos). Visos trys karalystės išliko iki mūsų dienų kaip administraciniai vienetai ir išlaikė savo dinastijas.
Salas XVII-XVIII a. atrado olandai ir anglai. Labiausiai čia įsitvirtino prancūzų misionieriai, kurie apkrikštijo vietos vadus. Kilus neramumams, 1842 m. jie paprašė Prancūzijos protekcijos. 1887 m. Prancūzija pasirašė protekcijos sutartį su Uvea karalyste, o kitais metais – su Alo ir Sigave. Taip salos tapo protektoratu, valdomu iš Naujosios Kaledonijos. 1917 m. joms suteiktas kolonijos statusas, nors kolonija išliko pavaldi Naujajai Kaledonijai.
1959 m. gyventojai referendume balsavo už tai, kad salos būtų paskelbtos Prancūzijos užjūrio teritorija ir 1961 m. jos tapo atskira valda.
Gyventojai
2008 m. Volise ir Futūnoje gyveno 13 484 žmonių (68,4 % Volise, 31,6 % Futūnoje). Beveik visi gyventojai yra polineziečių kilmės uvėjai (volisiečiai) ir futūniečiai. Yra šiek tiek prancūzų, mišrios kilmės gyventojų. Apie 16 000 volisiečių ir futūniečių gyvena išeivijoje Naujojoje Kaledonijoje.
Salose vartojamos polineziečių kalbos – atitinkamai volisiečių (60,2 %) ir futūniečių (29,9 %). Plačiai vartojama prancūzų kalba (kaip gimtoji – 9,7 %).
Beveik visi Voliso ir Futūnos gyventojai (99 %) yra Romos katalikai. Vyskupijos centras yra Mata Utu Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų katedra.
Ekonomika
Žemdirbystė (kokosai, daržovės), kiaulininkystė, žvejyba, kopros rinkimas.
Voliso ir Futūnos kelių tinklą sudaro ~120 km (iš jų 16 km su grįsta danga). Pagrindiniai uostai yra Mata Utu (Voliso s.) ir Leava (Futūnos s.). Abiejose salose yra oro uostai.
Nuorodos
.svg)
