Polinezija – salų grupė, priklausanti Okeanijai, Ramiojo vandenyno centre. Pavadinimą pirmas pavartojo prancūzų rašytojas Šarlis de Brosas 1756 m.[1] Šis žodis graikiškai reiškia „daug salų“ (sen. gr.πολύς + νῆσος). Iš pradžių Polinezija buvo vadinamos visos Okeanijos regiono Ramiojo vandenyno salos. 1831 m. prancūzų jūrininkas Žiulis Diumonas d’Urvilis pasiūlė atskirti nuo Polinezijos termino Melaneziją ir Mikroneziją.
Seniau polinezičiai buvo išvystę sudėtingą savitą religinę-mitologinę sistemą, bet po aktyvios krikščioniškų misijų veiklos XIX a.–XX a. pr. beveik visi tapo krikščionimis (katalikai, metodistai, mormonai, baptistai ir kt.). Greta gimtųjų kalbų paplito anglų, prancūzų kalbos.
Polinezija – vienas vėliausiai apgyvendintų pasaulio regionų, ir apgyvendinimas čia prasidėjo tik III mūsų eros amžiuje. Daugybė salų regione vis dar yra negyvenamos.
Atskirose salose polineziečiai išvystė labai savitas visuomenės struktūras ir archeologines kultūras. Tarp jų garsios yra polinezietiškos piramidės, Velykų salos skulptūros (moai), monumentalūs vartai ir statiniai.
Nuo XVI a. Polineziją pradėjo tyrinėti vakariečiai, – pirmiausia ispanai, vėliau britai, prancūzai. Iki XIX a. buvo atrasta didžiuma Polinezijos salų. Vakariečiai šios teritorijos nekolonizavo iki pat XIX a. pabaigos. Vienintelė kolonizuojama vieta buvo Naujoji Zelandija, kurią britai padarė savo kolonija.
JAV vieną iš kolonijinių teritorijų, – Havajus, – pavertė savo valstija. Kitos jai priklausančios teritorijos Polinezijoje yra traktuojamos kaip JAV teritorijos.
Prancūzijos Polinezija išlaikė kolonijinį statusą iki dabar. Šis politinis darinys yra traktuojamas kaip Prancūzijos užjūrio departamentai.
Išnašos
↑Brosses, Charles de, 1911 Encyclopædia Britannica, T.4 (Bisharin–Calgary)