1946–2003 m. Prancūzų Polinezija turėjo „užjūrio teritorijos“ statusą. 2003 m. įgijo „užjūrio bendruomenės“ statusą. O pagal 2004 m. vasario 27 d. gavo užjūrio valstybės vardą ir plačią autonomiją.
Istorija
Salose nuo seno gyveno polineziečių tautos. Jie čia atkeliavo maždaug prieš 5000 m. iš Kinijos. Vertėsi žemdirbyste. Vėliau atsikraustė gyventojai iš Malajų salų, Filipinų. XIX a. šias salas užvaldė Prancūzija. 1958 m. Prancūzų Polinezija įgavo savarankiškos teritorijos statusą. 1995 m. kilo protestai dėl salose Prancūzijos vykdomų branduolinių bandymų. Prancūzai buvo priversti nutraukti bandymus.
Politinė sistema
Prancūzijos Polinezija – parlamentinė, demokratiška Prancūzijos užjūrio bendruomenė (collectivité d’outre-mer). Vyriausybės galva – prezidentas. Vyriausybei priklauso vykdomoji valdžia. Įstatymų leidyba priklauso tiek vyriausybei, tiek Prancūzijos Polinezijos Asamblėjai.
Prancūzijos Polinezija turi gerai išvystytą ekonomiką, tačiau ši yra priklausoma nuo Prancūzijos. Ekonomika labiausiai išvystyta didžiosiose salose (Taityje, Bora Boroje). Svarbiausia ūkio šaka – turizmas. Salose auginami kokosai, vanilė, vaisiai, daržovės. Medienos apdirbimas, kobalto gavyba. Žvejyba. Salos taip pat garsėja juodaisiais Taičio perlais.
2002 metais salose gyveno 245,4 tūkst. gyventojų. 83 % iš jų polineziečiai, 12 % baltieji (daugiausia prancūzų kilmės), 5 % išeiviai iš Rytų Azijos (daugiausia kinai). Net 69 % Prancūzijos Polinezijos gyventojų gyvena Taityje. Vidutinė gyvenimo trukmė – 76,1 m. Raštingumas siekia 98 %. 54 % – protestantai, 30 % – Romos katalikai, likusieji – ateistai ir kitų religijų išpažinėjai.
Kultūra
Prancūzijos Polinezijai būdinga polinezietiška kultūra: krikščionybė susipynusi su vietinėmis religijomis (nuošalesnėse salose vis dar yra išlikusių tabu, vietinių dievų kultas), muzikoje ir šokiuose ryškūs jūros, religijos motyvai. Viso salyno kultūra įvairialypė: išskiriama taitiečių, markiziečių, tuamotu kultūros.
Šaltiniai
↑Prancūzūjos Polinezija (pranc. Polynésie française, taitiečių k. Ό Pôrînetia Farâni). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 776-777 psl.