Volgos prekybinis kelias, taip pat Volgos kelias, Volgos Baltijos kelias (rus. Волжский торговый путь) – vienas iš trijų didžiųjų upių kelių, ankstyvaisiais viduramžiais jungusių Skandinaviją ir šiaurės vakarų Rusiją su musulmonų kraštais prie Kaspijos jūros pietinių pakrančių. Sprendžiant iš surastų arabiškų dirhamų monetų, šis maršrutas susiklostė anksčiau už Kelio iš variagų pas graikus, dar žinomo kaip Dniepro kelio, ir Zavoločjės kryptis, tačiau ir jo tarptautinė reikšmė ėmė mažėti anksčiau už kitus − dar iki Kryžiaus žygių pradžios. Savo suklestėjimo metu IX a. pradžioje Volgos prekybinis kelias teikė ekonominę gerovę trims to meto valstybiniams dariniams prie Volgos upės – Rusios kaganatui aukštupyje, Pavolgio Bulgarijai vidurupyje ir Chazarų kaganatui žemupyje. Volgos kelias vaidino svarbų vaidmenį Aukso Ordos vidaus prekyboje, o vėliau ir tarp Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir totorių chanatų.

Volgos prekybinį kelią sukūrė variagai, apsigyvenę Rusijos šiaurės vakaruose IX a. pirmoje pusėje. Apie 10 km piečiau nuo Volchovo žiočių į Ladogos ežerą jie įkūrė Ladogos gyvenvietę (sen. skand. Aldeigjuborg).^[1] Archeologiniai radiniai liudija Rusios pirklių veiklą Volgos prekybiniame kelyje jau VIII a. pabaigoje. Seniausių ir daugiausiai Europoje arabiškų monetų surasta dabartinės Rusijos teritorijoje, ypač Aukštutiniame Pavolgyje, Timerevo vietovėje prie Jaroslavlio. Surastame Peterhofo monetų lobyje prie Sankt Peterburgo buvo dvidešimt monetų su arabų, tiurkų (galbūt chazarų), graikų ir senovės skandinavų inskripcijomis, o pastarųjų dvigubai nei kitų kartu sudėjus. Tarp jų yra sasanidų, arabų ir arabų–sasanidų dirhamai, iš kurių vėliausi datuojami 804-805 m.^[2] Rusų istorikas Valentinas Janinas, ištyręs surastas arabų monetas Rytų Europoje, daro išvadą, kad ankstyvoji Rusijos monetarinė politika rėmėsi ankstyvaisiais dirhamais, kaldintais Afrikoje.^[3]

Iš Aldeigjuborgo Rusios pirkliai galėjo keliauti Volchovo upe į Novgorodą, toliau Ilmenio ežeru, Lovatės upe. Pervilkę laivus apie 3 km sausuma, pasiekdavo Volgos ištakas. Jie per finougrų genčių teritorijas gabendavo kailius, medų ir vergus žemyn į Pavolgio Bulgariją. Iš čia tęsdami kelionę Volga, patekdavo į Chazariją, kurios sostinė Itilis buvo svarbus prekybos centras Kaspijos pakrantėje. Persikėlę per jūrą, toliau rusų prekeiviai karavanų keliais pasiekdavo Bagdadą.^[1]

Šios kelionės minimos to laikmečio arabų ir persų geografų raštuose. Apie 885-886 m. Ibn Khordadbeh rašė apie šiuos prekiautojus, juos laikydamas sakalibais (Saqāliba, arab. صقالبة), t. y. daugiau slavais, o ne skandinavais.^[4] Ahmad ibn Rustah minėjo prie Volgos gyvenančius Rusios prekeivius, kurie nedirbo savo žemių, bet vykdė grobiamuosius žygius į gretimas slavų teritorijas, parsigabendavo vergų, juos pelningai parduodavo Chazare ir Bulgare.^[5] 921-922 m. Ahmadas ibn Fadlanas, pasiųstas su diplomatine misija iš Bagdado pas Volgos bulgarus, pastebėjo, kad atvykėliai iš Rusios pasižymėjo skandinaviškais įpročiais (ginkluotė, bausmės, laivų laidojimas, religinės aukos),^[6] tačiau buvo paveikti ir svetimų kraštų įtakos (prekeivių moterys dėvėjo daug juvelyrinių papuošalų).

XI a. Volgos kelio reikšmė sumenko dėl sidabro gavybos nuosmukio Abasidų kalifate, tačiau suklestėjo maršrutas „Iš variagų į graikus“, driekęsis Dniepru per Juodąją jūrą į Bizantijos imperiją.^[7]

• „Tryliktasis karys“ – 1999 m. Holivudo veiksmo filmas (pagrindiniame vaidmenyje Antonio Banderas), kuriame vaizduojami istoriniai įvykiai prie Volgos kelio.

• Logan, Donald F. (1992). The Vikings in History 2nd ed. Routledge. ISBN 0-415-08396-6
• Леонтьев А.Е. Волжско-Балтийский торговый путь в IX в.// КСИА. Вып. 183. 1986.
• Пачкалов А. В. Торговые связи Нижнего Поволжья в доордынскую эпоху // Ислам в Поволжье. Энциклопедический словарь. 2012.