Vokietijos federalinis prezidentas (vok. Bundespräsident, pažodžiui – 'Sąjungos prezidentas') – Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) valstybės vadovas. Atstovauja šaliai užsienyje. Galios nominalios. Realios valdžios neturi. Valstybę valdo Vyriausybė (su federaliniu kancleriu priešakyje)^[1]. Įgaliojimai veikti Vokietijos vidaus politikoje riboti. Svarbiausios yra atstovavimo (reprezentacinės) funkcijos. Reikšmingos galios – teisė paleisti Vokietijos Bundestagą (federaliniam kancleriui praradus pasitikėjimą). Be to, Prezidentui tenka svarbus vaidmuo, sudarant mažumos vyriausybę. Federalinis prezidentas Vokietijoje priskiriamas vykdomajai valdžiai^[2]. Tiesa, be vykdomosios valdžios galių jis taip pat turi ir kitokių valdingų įgalinimų. Dėl to jis iš dalies laikomas esančiu „virš“ visų trijų valdžios šakų^[3] arba „neutraliąja valdžia“ (pranc. pouvoir neutre). Prezidento statusą įtvirtino 1949 metų Vokietijos Konstitucija (vok. Grundgesetz 'pagrindinis įstatymas', toliau – VK). Konstitucija federaliniam prezidentui nesuteikia veto teisės (kurią, pavyzdžiui, JAV Prezidentas ar kitų valstybių vadovai gali panaudoti prieš parlamento priimtus įstatymus). Nors federalinis prezidentas ir patvirtina federalinio parlamento nutarimus ir Vyriausybės pasiūlytus ministrus, iš tiesų, jis tik patikrina, ar šie procesai vyko laikantis Pagrindinio įstatymo nuostatų^[4].

Vokietijos prezidentą penkerių metų kadencijai renka Federalinis susirinkimas (vok. Bundesversammlung). Tas pats asmuo Federacinės Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Vykdyti Vokietijos prezidento funkcijas padeda Federalinio prezidento tarnyba (vok. Bundespräsidialamt). Prezidentas turi dvi oficialias buveines: vieną Vokietijos sostinėje Berlyne (Bellevue rūmai), o kitą – Bonoje (Hameršmito vila).

Vokietijos prezidentas kaip valstybės vadovas:

• atstovauja Vokietijos valstybei,
• tvirtina diplomatinius atstovus ir
• (veikdamas federaliniu lygmeniu) suteikia malonę. Ją iš dalies yra delegavęs kitoms federalinėms institucijoms. Amnestijos neskelbia;
• pasirašo, tvirtina ir oficialiai paskelbia federalinius įstatymus, kurie skelbiami Vokietijos įstatymų biuletenyje (vok. Bundesgesetzblatt),
• Bundestagui teikia federalinio kanclerio kandidatūrą, šį skiria bei atleidžia;
• federalinio kanclerio teikimu skiria ir atleidžia federalinius ministrus;
• skiria ir atleidžia federalinius teisėjus, federalinius pareigūnus, karininkus ir puskarininkius, jeigu įsakais (vok. Anordnung) ir potvarkiais (vok. Verfügung) nenumatyta ko kita;
• turi teisę paleisti Bundestagą po triskart nepavykusių federalinio kanclerio rinkimų arba pareiškus nepasitikėjimą juo.
• paskelbia gynybos padėties (vok. Verteidigungsfall) konstatavimą ir skelbia tarptautinius teisinius aktus (vok. völkerrechtliche Erklärungen) prasidėjus užpuolimui bei
• šaukia Vokietijos Bundestagą (nepriklausomai nuo Parlamento nutarimų)
• šaukia Partijų finansavimo komisiją pagal Vokietijos politinių partijų įstatymą.

Daugumos aukščiau paminėtų atvejų Vokietijos prezidentas tėra tik vykdytojas; kitokiu atveju Vokietijos vadovo sprendimus turi pasirašyti (kontrasignuoti) Vokietijos Vyriausybės narys (VK 58 str.). Šiais atvejais Vokietijos vadovas veikia kaip valstybės „notaras“. Tiesa, prezidento sprendimui dėl Vokietijos Bundestago paleidimo nereikia kontrasignacijos. Šie ypatingi Vokietijos prezidento įgaliojimai vadinami „rezervinėmis galiomis politinių krizių laikotarpiui“ (pagal politologo Gerdo Languto sukurtą terminą)^[5].

Vokietijos prezidentas (tarptautine teisine prasme) atstovauja Vokietijos valstybei. Be to, jis tvirtina Vokietijos diplomatinius atstovus (įteikdamas skiriamuosius raštus) ir priima bei tvirtina tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių atstovus Vokietijai (priimdamas šių agremanus). Vokietijos atstovams tarptautinėms sutartims sudaryti suteikia reikiamus įgaliojimus ir, kai šie pasirašomi, paskelbia Pritarimo ir įgyvendinimo įstatymą (vok. Zustimmungs- und Transformationsgesetz) bei patvirtina ratifikavimo raštą. Tuo Vokietijos prezidentas paskelbia, kad Vokietijos Federacijai sutartis turi privalomą galią ir teisiškai įsigalioja. Sprendimus atitinkamais klausimais politine ir faktine prasme priima Vokietijos Vyriausybė ir Vokietijos Bundestagas.

Vokietijos prezidentas vizitų užsienyje metu lanko užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus. Paprastai pirmojo vizito metu (po prezidento išrinkimo) yra aplankoma Prancūzija. Tiesa, prezidentas Kėleris nuo šios taisyklės nukrypo, pirmuoju vizitu užsienyje aplankydamas Vokietijos rytinę kaimynę Lenkiją (Kėleris yra gimęs Skierbieszów kaime, rytinėje Lenkijos dalyje).

Gynybos padėtį Vokietijos vyriausybės teikimu konstatavus Bundestagui ir Vokietijos Bundesratui, Vokietijos prezidentas paskelbia konstatavimo faktą Vokietijos oficialiajame leidinyje (BGBl.). Iškart po gynybinės padėties paskelbimo prezidentas su Bundestago pritarimu įgyja teisę skelbti tarptautinius teisinius aktus dėl Vokietijos gynybos.

Pagal Vokietijos Konstitucijos 63 straipsnį Vokietijos prezidentas Bundestagui teikia kandidatą skirti į federalinio kanclerio (vok. Bundeskanzler, liet. 'bundeskanclerio’) pareigas. Prieš teikimą paprastai vyksta pokalbiai su atitinkamais politikais. Teisiškai vertinant, Vokietijos prezidentas, priimdamas sprendimą dėl kanclerio teikimo, yra laisvas. Visgi iki šiol prezidentas teikdavo Bundestago rinkimus laimėjusios koalicijos kandidatą (kiekvienas teikiamas kandidatas būdavo išrenkamas į atitinkamą postą). Jeigu prezidento pasiūlytas kandidatas nebūtų išrinktas, tuomet per dvi savaites Bundestagas galėtų išrinkti federalinį kanclerį nepriklausomai nuo prezidento teikimo. Kiekvienu atveju prezidentas turi paskirti absoliučia balsų dauguma išrinktą kandidatą. Jeigu nei per 2 savaites absoliučia balsų dauguma, nei per tuojau pat po to sekantį rinkimo laikotarpį kancleris nėra išrenkamas, galimas tiek mažumos kanclerio paskyrimas, tiek ir Bundestago paleidimas. Šiais atvejais Federalinės Vyriausybės kontrasignacija nėra reikalinga.

Vokietijos prezidentas privalo federaliniais ministrais paskirti federalinio kanclerio pasiūlytus asmenis. Šiuo atveju prezidentas teturi tik formalią teisę patikrinti, pavyzdžiui, ar pasiūlytas kandidatas yra Vokietijos pilietis. Materialine teisine prasme, dėl asmens parinkimo (sprendimo) Vokietijos prezidentas jokių įgaliojimų neturi. Vokietijos istorijoje yra žinomas atvejis, kai, prieš skiriant pirmąjį Adenauerio ministrų kabinetą, prezidentas Teodoras Hoisas pageidavęs gauti ministrų sąrašą, tačiau Konradas Adenaueris tokį prašymą atmetė.

Federalinis prezidentas taip pat neturi jokių (netgi bendro) sprendimo galių (vok. Mitspracherecht) ir atleidžiant federalinius ministrus. Vokietijos vadovui belieka tik įvykdyti federalinio kanclerio priimtą sprendimą. Vokietijos prezidentas taip pat neturi bendrojo sprendimo teisių skiriant federalinio kanclerio pavaduotoją, kadangi tai pagal Vokietijos Konstitucijos 69 (1) straipsnį yra išimtinė kanclerio prerogatyva. Vokietijos prezidentas negali nepriimti federalinio kanclerio atsistatydinimo. Prezidentas privalo bundeskanclerį atleisti. Prezidentas taip pat privalo atleisti bundeskanclerį, jei šiam pareiškiamas nepasitikėjimas bei į atsilaisvinusį postą paskirti Bundestago naujai išrinktą kandidatą.

Federalinis Prezidentas gali atleistąjį bundeskanclerį ar federalinio ministrą paprašyti laikinai eiti pareigas, iki bus išrinktas atitinkamas įpėdinis (Vokietijos Konstitucijos 69 str.). Paprastai taip prezidentas ir daro. Vienintelė išimtis buvo Vilio Branto atleidimas šiam atsistatydinus (1974 m.). Tuomet Brantas prezidento prašė neskirti jo toliau laikinai eiti bundeskanclerio pareigas. Prezidentas Gustavas Heinemanas išpildė šį prašymą; tuomet keletą dienų bundeskanclerio pareigas ėjo tuometinis Vokietijos vicekancleris Valteris Šėlis.

Prezidentas turi teisę nepasirašyti federalinio įstatymo. Iki šiol tai buvo tik 8 kartus. Ir kiekvienąkart – esant dideliam visuomenės susidomėjimui. Kai kurie prezidentai savo elgesį aiškindavo nurodydami, kad įstatymų leidyboje esą klaidų, kiti įžvelgdavo materialių teisinių Vokietijos Konstitucijos pažeidimų.

1951 m. Teodoras Hoisas nepasirašė Gyventojų pajamų ir apyvartos mokesčių administravimo įstatymo (vok. Gesetz über die Verwaltung der Einkommens- und Körperschaftssteuer, kadangi jam trūko Bundesrato pritarimo. 1960 m. kitas prezidentas Heinrichas Liubkė atsisakė pasirašyti Įmonių vidaus prekybos įstatymą (vok. Gesetz über den Betriebs- und Belegschaftshandel). Vokietijos vadovas jame įžvelgė neleistiną profesijos laisvės (pagal VFR Konstitucijos 12 str. 1 d.) ribojimą.

Gustav Heinemann įstatymus stabdė du kartus: Inžinierių įstatymą (1969 m.) bei Architektų įstatymą (1970 m.), abiem atvejais neįžvelgdamas Federacijos galių atitinkamose teisėkūros srityse. Karinės tarnybos atsisakymo palengvinimo įstatymą (vok. Gesetz zur Erleichterung der Wehrdienstverweigerung) 1976 m. Valteris Šėlis atmetė; kaip ir anksčiau T. Hoisas – dėl Vokietijos žemių nepritarimo federaliniam įstatymui.

Richardas fon Veiczekeris nepasirašė Aviacijos įstatymo keitimo 10-ojo įstatymo (vok. 10. Gesetz zur Änderung des Luftverkehrsgesetzes, 1991 m.), numačiusio aviacijos valdymo privatizavimą (Prezidentas laikė jį prieštaraujančiu Konstitucijai). Tai paskatino papildyti Vokietijos Konstituciją 87d straipsnio 1 dalies 2 sakiniu, kuriuo įstatymų leidėjui buvo suteikta teisė atitinkama teisė pertvarkyti valstybinį aviacijos valdymą į privatų arba viešąjį (vok. öffentlich-rechtlich), tam sukuriant viešosios teisės korporaciją arba privačią struktūrą (pvz., įmonę). Vėliau Aviacijos įstatymas buvo priimtas, ir jį Prezidentas Veiczekeris pagaliau pasirašė.

2006 m. spalio mėn. Horstas Kėleris atmetė Skrydžių saugumo naujojo reguliavimo įstatymą dėl šio prieštaravimo Vokietijos Konstitucijos 87d str. 1 daliai^[6].

2006 m. gruodžio mėn. buvo atmestas Vartotojų informavimo įstatymas. Jis, Horsto Kėlerio nuomone, prieštaravęs Vokietijos Konstitucijos 84 str. 1 d. 7 sakinio normoms, pagal kurias draudžiama Federacijai įstatymu vietos bendruomenėms, savivaldybėms (vok. Gemeinde) perleisti kokias nors funkcijas^[7]

Devyniais atvejais prezidentai, nors ir pasirašė federalinius įstatymus, visgi viešai reiškė savo abejones dėl prieštaravimo Konstitucijai. Pavyzdžiui, prezidentas Karstensas (dėl 1981 m. Valstybės atsakomybės įstatymo, vok. Staatshaftungsgesetz), Veiczekeris (dėl 1994 m. Partijų finansavimo naujojo reguliavimo įstatymo), Romanas Hercogas (dėl 1994 m. Atominės energijos įstatymo), J. Rau (dėl 2002 m. Imigracijos įstatymo, vok. Zuwanderungsgesetz) ir Horstas Kėleris (dėl Oro erdvės saugumo įstatymo 2006 m.).

Pasirašydamas įstatymus federalinis prezidentas turi formaliosios peržiūros (patikrinimo) teisę. Jis patikrina, ar federaliniai įstatymai buvo priimti pagal Konstituciją. Kai kurie Vokietijos teisėtyrininkai tokią prezidento kompetenciją įvardija ne tik kaip teisę, bet netgi ir kaip atitinkamos kontrolės pareigą (vok. Prüfungspflicht). Dėl tokios įstatymų kontrolės apimties Vokietijos konstitucinės teisės moksle yra įvairių nuomonių. Itin siaurą kompetenciją Vokietijos prezidentui linkę priskirti teisėtyrininkai ją sieja tik su galimybe patikrinti ar Bundesratas tinkamai dalyvavo priimant įstatymą (Vokietijos Konstitucijos 78 str., 81 str. II d. 1 sakinys, 115d str. II d. 3 sakinys). Platesnės formaliosios patikrinimo kompetencijos atstovai peržiūros teisę sieja su visu įstatymų leidybos procesu. Plačiausią įstatymų kontrolės funkciją federaliniam prezidentui linkę suteikti teisės mokslininkai be teisėkūros proceso ją taip pat sieja su administracinės kompetencijos patikrinimu. Remiantis tokia teise, prezidentas gali peržiūrėti ir draudimą Federacijai perleisti Federacijos funkcijas savivaldybėms ir savivaldybių asociacijoms (vok. Gemeindeverbände, žr. Konstitucijos 85 str. I d. 2 sakinys).

Priešingai nei formalioji įstatymų kontrolė materialinė kompetencija, t. y., teisė patikrinti įstatymo reguliavimo turinį, yra ginčytina. Nesutariama, ar prezidentas gali patikrinti konstitucinį įstatymo turinio suderinamumą ir atitinkamai (esant prieštaravimui), svarstyti nepasirašymo klausimą. Išsiskiria kelios nuomonės. Visgi, konstatuotina, jog vyrauja nuomonė, kad atitinkama kontrolės funkcija egzistuoja bent jau dėl tokių atvejų, kai Konstitucijos pažeidimas yra akivaizdus. Tokiu atveju prezidentas neprivalo pasirašyti įstatymo, o įstatymas neįsigalioja, kadangi iš prezidento kaip konstitucinės institucijos (vok. Teil der Verfassungsordnung, t. y. ’konstitucinės santvarkos dalies’) negalima reikalauti, kad šis akivaizdžiai matydamas antikonstitucinį įstatymą, savo parašu padėtų jam įsigalioti. Federalinis prezidentas galįs imtis tik tokių veiksmų, kurie neprieštarauja Konstitucijai, kas išvestina iš teisinės valstybės principo (vok. Rechtsstaatsprinzip) ir jo kaip valstybės vadovo statuso pagal Konstituciją (VK1 str. 3 d. ir 20 str. 3 d.). Kitokiu atveju antikonstitucingumą konstatuoti turi Vokietijos Konstitucinis Teismas (vok. Bundesverfassungsgericht), kas reikštų tai, jog prezidentas neturįs bendrojo pobūdžio įstatymų konstitucingumo kontrolės teisės kiekvieno įstatymo atžvilgiu.

Remiantis priešinga pozicija, Vokietijos Konstitucinis Teismas galįs tikrinti tik įsigaliojusius įstatymus. Prevencinė (išankstinė) normų kontrolė tokiu atveju – nėra Konstitucinio Teismo funkcija, numatyta Konstitucijoje. Taigi, prezidento materialioji kontrolės kompetencija turinti apimti ne tik atvejus dėl akivaizdžių Konstitucijos pažeidimų, o turi būti platesnė. Tokiu atveju turėtų būti leistina plati įstatymų turinio kontrolė, kadangi tai atitiktų konstitucinius vaidmenis (vok. verfassungsrechtliche Rollenverteilung). Be to, prezidento atitinkamas sprendimas visa apimtimi gali būti konstituciškai pertikrintas, teisine prasme yra „justiciabilus“. Pagal Konstitucijos 93 str. 1 d. Nr. 1 Vokietijos parlamentas Vokietijos Konstitucinį Teismą gali prašyti atitinkamo teisminio peržiūrėjimo.

Prezidentui priskiriant išplėstinę materialinę įstatymų kontrolės teisę taip pat priduriama, kad jis tam tikrose paaštrėjusiose situacijose turįs materialinę politinę kontrolės kompetenciją, pavyzdžiui, spręsdamas dėl parlamento paleidimo esant nepasitikėjimo votumui arba, pavyzdžiui, dėl įstatymų leidybos būtinojo reikalingumo (vok. Gesetzgebungsnotstand) paskelbimo. Įstatymo sulaikymas esąs „silpnesnė“ politine, konstitucine teisine prasme priemonė.

Kai kurie teisėtyrininkai apskritai neigia prezidento įstatymų kontrolės funkciją, kadangi jai esant, tokiu atveju jam būtų priskirta „užįstatyminė“ įstatymų kvestionavimo teisė, priklausant Vokietijos Konstituciniam Teismui. Tokiai nuomonei prieštaraujama, teigiant, kad jokia valstybės institucija neprivalo aklai sekti Konstitucija ir todėl gali jos iš dalies nepaisyti.

Prezidentui nepasirašius įstatymo, šis nėra priimamas, ir todėl neįsigalioja. Tokiu atveju galimas:

• (konstitucingas) įstatymo pakeitimas,
• Konstitucijos atitinkamo straipsnio, kurį galimai pažeidžia įstatymas, pakeitimas 2/3 balsų dauguma Bundestage ir Bundesrate (VK 79 str. 2 d.),
• vad. „Institucijų ginčas“ (vok. Organstreit) Konstituciniame Teisme, siekiant nustatyti įstatymo konstitucingumą ir konstatuoti, kad buvo neteisėtai atsisakyta pasirašyti įstatymą
• Prezidento padavimas į Konstitucinį Teismą (ko iki šiol dar niekad nėra buvę), o tai gali vesti į prezidento apkaltą (VK 61 str.). Tam reikia 2/3 balsų daugumos Bundestage arba Bundesrate.

Politiniai Vokietijos prezidento įgaliojimai „išauga“ tik itin retose išimtinėse situacijose; tačiau tokiu atveju jų reikšmė didelė. Pavyzdžiui, prezidentas gali paleisti Bundestagą, kuomet renkant federalinį kanclerį, kandidatas net ir trečiojo rinkiminio turo metu gauna santykinę balsų daugumą, prezidentas gali jį paskirti (tuomet atsiranda mažumos vyriausybė) arba per sekančias 7 dienas paleisti Bundestagą (VK 63 str.). Paleidimo aktas tokiu atveju nėra reikalingas kontrasignacijos.

Kitu atveju – kai federalinis kancleris negauna pasitikėjimo votumo (VK 68 str.). Tai iki šiol įvyko 3 kartus: 1972 m. parlamentą paleido Gustavas Heinemanas, 1983 m. – Karlas Karstensas ir 2005 m. – Horstas Kėleris. Tiesa, paleisti parlamentą visais šiais atvejais sąmoningai siekė valdančiosios frakcijos, norėdamos, kad būtų sušaukti nauji rinkimai.

Karstenso ir Kėlerio sprendimus paleisti parlamentą Konstituciniame Teisme ginčijo Bundestago nariai vad. „instituciniame ginče”. Teismas abiem atvejais buvo nuomonės, kad Prezidentas privalo patikrinti, ar federalinis kancleris iš tikrųjų neturi Bundestago pasitikėjimo arba ar Bundestagas nesiekia piktnaudžiauti parlamento paleidimu. Minėtais atvejais Konstitucinis Teismas konstatavo, kad parlamentas paleistas teisėtai.

Nepavykus balsavimui dėl pasitikėjimo kancleriui, Federalinės Vyriausybės teikimu ir Bundesrato pritarimu prezidentas gali, tačiau neprivalo paskelbti vad. „Įstatymų leidybos būtinąjį reikalingumą“ (vok. Gesetzgebungsnotstand, VK 81 str.) To iki šiol Vokietijos istorijoje dar niekad nebuvo.

Prezidentas turi teisę nustatyti valstybės himno, vėliavos, herbo, federalinių (išskyrus Konstitucinio Teismo) teisėjų uniformų, tarnybinės (vok. Dienstkleidung) bei pareigūnų aprangos (vok. Amtstracht), jų naudojimą, paskirti valstybines asmens pagerbimo ceremonijas (vok. Staatsakte), valstybines laidotuves (vok. Staatsbegräbnis), jeigu įstatymų leidėjas dėl to nėra ko nors nustatęs (pavyzdžiui, dėl federalinės vėliavos, VK 22 str.). Tokie prezidento potvarkiai yra reikalingi Vyriausybės nario kontrasignacijos.

Vokietijos himnas buvo patvirtintas susirašinėjant laiškais prezidentui Hoisui ir kancleriui Adenaueriui 1952 m. bei prezidentui Richardui fon Veiczekeriui ir bundeskancleriui Helmutui Koliui 1991 m.^[8] Atitinkamas bundeskanclerio atsakymas dėl prezidento patvarkymo (vok. Verfügung) yra aiškinamas (ir laikomas) kontrasignavimu (vok. Gegenzeichnung). Toks vertinimas grindžiamas tuo, jog atitinkamas susirašinėjimas (vok. Briefwechsel) buvo paskelbtas Vokietijos oficialiajame leidinyje (Bundesgesetzblatt) ir tuo įgijo kvazioficialų pobūdį. Tačiau tokia légere praktika visgi keltų problemų dėl valstybinių simbolių naudojimo, numatant baudžiamąją atsakomybę, turint omenyje įstatymo viršenybės principą^[9].

Aukščiau išvardinti įgaliojimai neturi konstitucinio ar įstatyminio pagrindo. Dauguma konstitucionalistų juos pagrindžia tradicinėmis valstybės vadovų galiomis nustatyti valstybinius simbolius (vok. Ehrenhoheit“).

Silpną Vokietijos prezidento statusą Vokietijos politinėje sistemoje atspindi visų pirma iš kontrasignacijos reikalavimas ir palyginti menki įgaliojimai politinėje realybėje (vok. realpolitische Befugnisse). Toks statusas yra Veimaro Respublikos įvykių bei tolesnės Vokietijos vidaus politikos pasekmė (taip vad. „konstitucinis atsakomasis pobūdis“, vok. Antwortcharakter einer Verfassung). Parlamentinės Tarybos (vok. Parlamentarischer Rat) konsultacijų metu vyraudavo toli siekiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusas. Buvo siekiama, kad politinėje sistemoje prezidentas daugiau niekada neįgytų tokio didelio vaidmens kaip reichsprezidento (Paulo fon Hindenburgo) laikais. Ypač ypatingosios padėties (vok. Notverordnungsrecht, Veimaro Konstitucijos 48 str.) reguliavimas, taip pat reichsprezidento teisė būtinojo reikalingumo atveju valdyti prezidentiniais įsakais skirtingai nuo parlamento, reichsprezidento teisė pasiskirti reichskanclerį (priimant asmeninį politinį sprendimą) laikomi vienomis iš sąlygų, leidžiusių kilti politinei krizei Veimaro Respublikoje nuo 1930 metų esant „prezidialkabinetui“ (vadovaujamam kanclerių Heinricho Briūningo, Franco fon Papeno ir Kurto fon Šleicherio bei perėjimui į diktatūrą reichskanclerio Adolfo Hitlerio valdymo (1933–1945) laikotarpiu. Jaunos Respublikos žlugimas siejamas su nepakankama Konstitucijos laikymosi kontrole.

Tiesa, Veimaro Konstitucijoje įtvirtintas ypatingųjų situacijų reguliavimas nebūtinai sąlygojo, kad gali būti įvedama prezidentinė „diktatūra“. Veimaro Konstitucijos 48 straipsnyje buvo numatyta, kad turi būti išleistas specialus Vykdymo įstatymas (vok. Ausführungsgesetz), kuriuo prezidentiniai įgaliojimai galėjo būti esmingai konkretizuoti ir apriboti, išvengiant galimo piktnaudžiavimo valdžia. Be to, dabartinį konstitucinį prezidento statuso reguliavimą lėmė piktnaudžiavimas Veimaro Respublikos prezidento teise bet kuriuo metu metu paleisti parlamentą. Pažymėtina, kad Frydricho Ėberto prezidentavimo (1919–1925) laikais plačiomis Vokietijos vadovo galiomis naudotasi iš esmės teigiamai, jomis nepiktnaudžiaujant. Abiejų teisių atėmimas buvo prezidento figūros „nuginklavimas“. Šiuo metu bundeskanclerio skyrimas ir atleidimas faktiškai yra išimtinai tik Bundestago rankose.

Greta įgaliojimų siaurinimo buvo pakeista rinkimų tvarka. Reichsprezidentą anksčiau tiesiogiai rinkdavo Vokietijos piliečiai (pvz., 1925 ir 1932 m.). Federalinio prezidento išrinkimas pagal Konstituciją buvo patikėtas specialiai federalinei konstitucinei institucijai – Federaliniam Susirinkimui (vok. Bundesversammlung), šaukiamam ir veikiančiam tik dėl vienos funkcijos – prezidento rinkimų. Vokietijos vadovo demokratinė tiesioginė legitimacija buvo pakeista netiesiogine. Federalinis prezidentas jau nebėra tiesiogiai (kaip anksčiau) Tautos renkama valstybės institucija. Tiesioginių rinkimų atmetimas aiškinamas tuo, jog būtų nesusipratimas, kai didele demokratine legitimacija pasižyminti konstitucinė institucija (greta tiesiogiai renkamo Bundestago) turėtų menką politinę galią politinėje realybėje.

Be to, pažymima, kad menki federalinio prezidento įgaliojimai paaiškinami jau nuo pat Federacinės Respublikos pradžios pasireiškusia „Kanclerio demokratija“, t. y. stipria Vyriausybės vadovo pozicija, ypač išryškėjusia kanclerio Adenauerio valdymo metais. Dėl menkų valstybės vadovo galių į prezidento postą savo kandidatūrų nekėlė žymūs federaliniai kancleriai kaip Adenaueris (galėjęs sėkmingai pretenduoti 1959 m.) arba Ludwig Erhard.

Prezidentas politinį poveikį daro daugiausiai savo kalbomis, kurios paskatina arba suaktyvina visuomenės diskusijas. Pavyzdžiui, Veiczekerio 1985 m. gegužės 8 d. kalba II pasaulinio karo pabaigos 40 metų proga^[10] arba Romano Hercogo vad. „Berlyno kalba“ (Ruck kalba) 1997 m.^[11]. Vokietijos prezidentas – kaip joks kitas Vokietijos politikas – nėra priklausomos nuo politikos kasdienybės ir todėl gali pasirinkti daug laisvesnes temas bei savo pasisakymų laiką.

„Nekontrasignuotos kalbos“ (vok. Reden ohne Gegenzeichnung) konstitucinio teisėtumo prasme Vokietijos teisėtyroje yra ginčijamos. Teigiama, kad politinėje srityje jomis galima faktiškai stipriau paveikti nei kokiu nors formaliu teisės aktu, kuriam kiekvienu atveju yra būtinas Vokietijos Vyriausybės nario parašas (kitų politikų teisinis „notarizavimas“, t. y. patvirtinimas). Visgi, dauguma Vokietijos konstitucionalistų nuomone, prezidento kalbos jų adresatų, institucijų, politikų nesaisto. Kalbos nėra kokie nors privalomi sprendimai: jomis yra įgyvendinama tam tikra prezidento autonomija, kuria valstybės vadovas, be abejo, turi teisę naudotis. Be to, prezidentas yra konstitucinio lygmens valstybės institucija, todėl jo viešų pasisakymų teisė yra svarbi politinės saviraiškos priemonė.

Eidamas savo pareigas, prezidentas privalo laikytis politinio neutralumo. Iš esmės visi prezidentai laikėsi šio priesako, tam tikromis temomis kalbėdami abstrakčiai, kad jų nebūtų galima aiškinti kuriai nors politinei partijai naudinga linkme arba užsipuldamas partijas apskritai.

Kai anksčiau aktyviai politinių partijų gyvenime dalyvavęs, partinę karjerą pasiekęs asmuo tapdavo prezidentu, tai neretai sąlygodavo išankstinę kritinę poziciją Vokietijos vadovo atžvilgiu dėl jo abejotino politinio neutralumo. Tokiai kritikai preteksto pirmą kartą nebuvo po prezidento rinkimų XXI amžiuje. Kėleris buvo pirmasis Vokietijos prezidentas be ankstesnės politinės patirties Vokietijoje, žmogus ne iš politikos. Jo šalininkai Kėlerio kalbas laiko gerai nušlifuotomis (vok. rund geschliffen), siekiant neduoti preteksto jo kritikams; kalbas laiko atviromis ir tinkamai įvardijančiomis problemas. Visgi kritikų nuomone, tuo jis pažeidžiąs „viršpartiškumo“ principą bei pareigą nesikišti į vidaus politiką (vok. Gebot der Nichteinmischung in die Sachpolitik).

Vokietijoje susiformavo nerašyta taisyklė, kad baigęs kadenciją Vokietijos prezidentas nedalyvauja politiniame gyvenime, siekdamas kokių nors postų, o tiesiog tik veikia viešajame gyvenime kaip valstybės veikėjas (angl. elder statesman).

Vokietijos prezidentą pavaduoja Bundesrato pirmininkas (VK 57 str.). Jis pavaduoja prezidentą nepriklausomai nuo to, ar prezidento nėra tik laikinai, ar nuolat, ar jis gali savo pareigas, ar jų eiti negali. Dažnai atstovavimas faktiškai taikomas tik daliai prezidento įgaliojimų. Pavyzdžiui, prezidentui išvykus į užsienį vizito, privalo būti pasirašytas įstatymas. Tokiu atveju jį pasirašo prezidento pavaduotojas. Vykdantis prezidento funkcijas Bundesrato pirmininkas Vokietijoje nelaikomas Vokietijos prezidentu. Laikoma, kad prezidento vieta yra vakuojanti.

Vokietijos prezidentas yra daugelio jam svarbių projektų globėjas (vok. Schirmherr). Jis ir neprivalo būti globėju projektų, kuriuos globojo prezidento pirmtakai. Tačiau jis visgi tęsia kai kurias tradicijas. Pavyzdžiui, toliau (kaip ir prezidento pirmtakai) globoja tokias organizacijas kaip Vokietijos bendrija sudužusiems laivams gelbėti (DGzRS) ir Vokietijos Raudonasis Kryžius (DRK). Be to, Prezidentas sveikina įvairių jubiliejų proga (pvz., sulaukus 65-ųjų (geležinių^[12]) vestuvių ar 100-ojo gimtadienio. Be to, šeimoje gimus septintam vaikui, prezidentas tampa garbės globėju (vok. Ehrenpaten, t. y. ’garbės šefuotoju’).

Taip pat prezidentas įteikia įvairias premijas. Pavyzdžiui, Vokietijos ateities premiją, taip pat didžiausią Europoje aplinkos apdovanojimą (500 000 eurų dydžio), teikiamą Vokietijos federalinio aplinkos fondo (DBU) nuo 1993 m.

Pareigų ėjimo metu prezidentas turi baudžiamąjį (procesinį) teisinį imunitetą. Prezidento negali perrinkti. Vienintelė galimybė atleisti jį iš pareigų yra prezidentinė apkalta (vok. Präsidentenanklage) Konstituciniame Teisme (VK 61 str.). Jeigu prezidentas turi liudyti teismo proceso metu, jis apklausiamas savo bute. Į atitinkamą bylą nagrinėjančio teismo posėdį prezidentas nekviečiamas. Prezidento apklausos protokolas dėl teisminės apklausos perskaitomas teisminio nagrinėjimo posėdyje. Tą numato Vokietijos civilinio proceso kodeksas (ZPO 375 str. 2 d.) ir Vokietijos baudžiamojo proceso kodeksas (StPO 49 str.).

Federalinio prezidento įžeidimas (vok. Verunglimpfung des Bundespräsidenten, VFR BK § 90, StGB) yra baudžiamas. Tiesa tik tada, kai prezidentas įgalioja atitinkamas, baudžiamojo persekiojimo institucijas. Prievarta federalinio prezidento atžvilgiu (vok. Nötigung des Bundespräsidenten, Vokietijos baudžiamojo kodekso 106 paragrafas) – priešingai; ji yra viešojo kaltinimo veika, todėl baudžiamoji byla galima ir be prezidento sutikimo.

Inicijuoti apkaltą (teikiant apkaltos raštą) Vokietijos Konstituciniame Teisme (VK 61 str.) 1/4 Bundestago arba Bundesrato narių teikimu Bundestago arba Bundesrato 2/3 balsų dauguma patvirtintu nutarimu (vok. Beschluss). Pradėju apkaltą, Teismas gali ėmęsis laikinųjų apsaugos priemonių paskelbti, prezidentui draudžiama eiti jo pareigas. Nustačius, kad prezidentas tyčia pažeidė Konstituciją arba federalinį įstatymą, jis gali būti atleistas iš pareigų.

Prezidentinė apkalta per visą Vokietijos istoriją dar nė karto nebuvo inicijuota.

Prezidentas negali priklausyti nei Vyriausybės, nei kokios nors federalinės ar žemių teisėkūrinės korporacijos (vok. gesetzgebende Körperschaft) nariu (VK 55 str.). Ar tai apima ir laikinąsias vyriausybines pareigas, teisiškai nėra aišku (pvz., 1974 m. po prezidento rinkimų Walter Scheel buvo ir federalinis kancleris, ir išrinktasis Prezidentas). Išrinkus prezidentą, nutrūksta asmens narystė Europos Parlamente, jei asmuo į jį anksčiau buvo išrinktas (Vokietijos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 22 str.).

Be to, prezidentas negali eiti jokių kitų apmokamų pareigų, užsiimti verslu arba profesine veikla, vadovauti pelno siekiančiai įmonei ar būti jos stebėtojų tarybos nariu.

Prezidentu gali būti renkamas Vokietijos pilietis, kuris gali būti renkamas Bundestago nariu ir sulaukęs 40 metų (VK 54 (1) str.). Jauniausias prezidentas buvo Valteris Šėlis; išrinktas būdamas 54 metų^[13] Teisę siūlyti kandidatą turi kiekvienas Federalinio Susirinkimo narys; prie teikimo būtina pridėti raštišką kandidato pritarimą kandidatuoti į pareigas (Vokietijos prezidento rinkimų įstatymo (BPräsWahlG) 9 paragrafo 1 d.)^[14].

Kandidatų atranka ikirinkiminėje stadijoje labai priklauso nuo politinių partijų Federaliniame Susirinkime pasiskirstymo. Partijos iš pradžių bando partiniuose (vidaus) pasitarimuose surasti kandidatą, dėl kurio būtų galima surinkti balsų daugumą Federaliniame Susirinkime. Buvo svarstymų pakeisti Konstituciją ir įvesti tiesioginius prezidento rinkimus, tuo siekiant rinkimų procesą padaryti skaidresniu, išviešinti sprendimo priėmimą, iš politikos užkulisių iškelti jį į dienos šviesą. Iš kitos pusės, manoma, kad tiesioginiai rinkimai prieštarautų atstovaujamosios demokratijos principams. Be to, prezidento įgaliojimai penelyg menki, kad būtų verta rengti visuotinius tiesioginius prezidento rinkimus.

Federalinio Susirinkimo sudėtis atspindi federacinį Vokietijos pobūdį. Susirinkimą sudaro Bundestago ir tokio paties skaičiaus 16 žemių parlamentų išrinkti asmenys. Paprastai tai būna Vokietijos žemių parlamentų ir žemių vyriausybių, Federalinės Vyriausybės nariai (jei tik šie nėra Bundestago nariai) bei Vokietijos visuomenės ir viešojo gyvenimo veikėjai: pavyzdžiui, aktoriai, sportininkai ar skėtinių, stambių asociacijų atstovai.

Prezidento rinkimų balsavimas yra slaptas. Prezidento rinkikai (vok. Wahlmänner und Wahlfrauen) nėra saistomi juos delegavusių subjektų nurodymų ar įgaliojimų. Dėl šių aplinkybių rinkimų rezultatai neretai tampa staigmena; vertinant faktinį politinių jėgų išsidėstymą, visada tikimasi atitinkamo rezultato, prognozuojamo pagal politinių partijų žemėlapį^[15].

Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs absoliučią balsų daugumą. To nepavykus padaryti po 2 turų, trečiojo metu pakanka santykinės daugumos balsų (tai buvo tik 1969, 1994 ir 2010 m.). Kadencijos trukmė – 5 metai. Galimas pakartotinis perrinkimas. Daugumos valstybinės teisės mokslininkų nuomone, pagal Konstituciją galimas po to sekantis perrinkimas leistinas tik vieną kartą^[16] reiškia tai, jog tas pats asmuo federaliniu prezidentu gali būti renkamas daugiau nei dviem kadencijoms, jeigu tik šios neseka iš karto viena paskui kitą.

Naujai išrinktą prezidentą pareigų pradėjimo eiti dieną prisaikdina Bundestago pirmininkas bendrame Bundestago ir Bundesrato posėdyje (paprastai liepos 1 d.). Priesaika (VK 56 str.):

Aš prisiekiu, kad aš savo jėgas pašvęsiu vokiečių tautos gerovei, jos naudai dauginti, žalai nuo jos nukreipti, gerbti bei ginti Pagrindinį Įstatymą ir Federacijos įstatymus, savo pareigas vykdyti sąžiningai bei būti teisingam kiekvieno atžvilgiu. Tepadeda man Dievas.

Prisiekti galima ir be paskutiniojo sakinio. Duoti priesaiką yra privaloma. Kvazipriesaika (vok. eidesgleiche Bekräftigung), pavyzdžiui, numatyta Vokietijos baudžiamajame kodekse asmenims, dėl religinių motyvų negalinčių duoti priesaikos – nėra leistina. Pareiga prisiekti neprieštarauja Konstitucijai, kadangi eiti prezidento pareigas pasirenkama laisva valia, tai nėra teisės aktų nustatyta privaloma veikla.

Prezidentą perrinkus antrai kadencijai, priesaika duoti nereikalinga. Iš naujo (pvz., tą patį asmenį antrajai kadencijai) iki šiol nebuvo prisaikdintas nė vienas Vokietijos prezidentas^[17].

Nuo prisaikdinimo momento prezidentas gauna kasmetinę apie 213 000 eurų algą, skiriamą iki gyvos galvos net ir baigus eiti prezidento pareigas (vok. Ehrensold – ’garbės alga’)^[18].

Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai jis:

• miršta,
• atsistatydina (iki šiol buvo trys atvejai: Heinricho Liubkės 1969 m., Horsto Kėlerio 2010 m. ir Kristiano Vulfo 2012 m.),
• netenka galimybės būti renkamam, praradęs:
  • Vokietijos pilietybę arba
  • (aktyviąją ar pasyviąją) rinkimų teisę, kadangi jam rūpintis jo visais reikalais ne tik laikinąja apsaugos priemone (vok. einstweilige Verfügung) yra paskirtas globėjas arba jis remiantis atitinkamu sprendimu (vok. Anordnung) yra psichiatrinėje klinikoje; VK 54 str. 1 d. 2 sakinys ryšium su Federalinių rinkimų įstatymo 15 str.) arba
• pagal VK 61 straipsnį pašalinamas iš pareigų (t. y. apkaltos tvarka).

Paskutiniuoju atveju nutrūkus įgaliojimams ne vėliau kaip per 30 dienų šaukimas Federalinis Susirinkimas (VK 54 str. 4 d. 1 sakinys), kuris renka naują federalinį prezidentą. Išrinktojo valstybės vadovo kadencija prasideda tuojau pat įvykus rinkimams. Iki išrinkimo Vokietijos prezidento pareigas eina Bundesrato pirmininkas.

Gynybinės padėties atveju prezidento kadencija gali prasitęsti (VK 115h straipsnis). Tokiu atveju prezidento kadencija arba jo įgaliojimų vykdymas pareigas einant Bundesrato pirmininkui baigiasi po 9 mėnesių pasibaigus gynybinei padėčiai.

Nuo 1969 m. prezidento kadencija baigiasi birželio 30 d. Pasekėjas savo pareigas eiti pradeda nuo liepos 1 d. Tradiciškai prezidentas iš tarnybos palydimas iškilminga karine Bundesvero aukščiausio lygio ceremonija (vok. Großer Zapfenstreich). Ji yra rengiama vakare. Tokios ceremonijos iki šiol atsisakė tik prezidentas Gustavas Heinemanas.

Pirmoji prezidento buveinė – Bellevue rūmai Berlyne, antroji – Hameršmito vila Bonoje. 1998 metais įsteigta Federalinio prezidento tarnyba (vok. Bundespräsidialamt) – šnekamojoje kalboje taip pat vadinama „Prezidentyne“ (vok. Präsidentenei) – yra netoli Bellevue rūmų.

Jeigu prezidentas būna apsistojęs Berlyne arba jo Vokietijoje apskritai nėra, tačiau tuo metu atitinkamos faktinio buvimo vietos jis nėra paskelbęs oficialia savo rezidavimo vieta (pavyzdžiui, lankydamasis užsienio valstybėse), Bellevue rūmuose kabo vėliava; kitais atvejais – ne.

Pagrindinis prezidento ženklas, institucijos simbolis – vėliava: aukso spalvos kvadratas raudonai apvestais kraštais. Jame pavaizduotas Vokietijos herbas – „federalinis erelis“, nukreipęs galvą į dešinę (į kairę žiūrovo atžvilgiu) išskleistais i šonus sparnais. Raudono vėliavos krašto pločio ir vėliavos aukščio santykis yra 1:12.

Kaip valdžios insignijas Vokietijos prezidentas turi Vokietijos Federacinės Respublikos ordino už nuopelnus (vok. Verdienstorden der Bundesrepublik Deutschland, Bundesverdienstkreuz) aukščiausios klasės laipsnį, ordino Didįjį kryžių (vok. Sonderstufe des Großkreuzes).

Greta Federalinio nupelnų ordino prezidentas teikia tokius ordinus ir garbės ženklus kaip: Sidrabriniai laurai (vok. Silbernes Lorbeerblatt) – už aukštus pasiekimus sporte, Neįgaliųjų sporto sidabro medalis (vok. Silbermedaille für den Behindertensport), Kalnakasybos civilinės saugos garbės ženklas (vok. Grubenwehr-Ehrenzeichen) – už nuopelnus kalnakasybos gelbėjimo darbų srityje, Zelter ženklelis – chorų asociacijos 100-mečio proga, Pro-Musica ženklelis – Muzikos susivienijimo 100-mečio proga, Eichendorfo ženklelis – keliautojų ir kalnų mėgėjų draugijų 100-mečio proga, Sporto ženklelis – sporto draugijų 100-mečio proga.

Be to, yra daugybė įvairių valstybinių struktūrų ir nevalstybinių organizacijų garbės ženklų, oficialiai pripažintų prezidento. Pavyzdžiui, Pour le Mérite ordinas už mokslą ir menus, Vokietijos Raudonojo Kryžiaus garbės ženklas, Vokietijos ugniagesių garbės kryžius, Vokietijos bendrijos sudužusiems laivams gelbėti (DGzRS) medalis už gelbėjimą nelaimių jūroje metu, Vokietijos transporto priežiūros garbės ženklas, Joanitų ordino garbės ženklas, Gėtės medalis, Techninės pagalbos tinklo garbės ženklas, Bundesvero garbės ženklas, Bundesvero misijų medalis, Pagalbos potvynių metu medalis (vok. Einsatzmedaille Fluthilfe 2002), Vokietijos sporto ženklelis (vok. Deutsches Sportabzeichen), Vokietijos gyvybės gelbėjimo bendrijos (vok. Deutsche Lebens-Rettungs-Gesellschaft) Vokietijos skęstančiųjų gelbėjimo ženklelis ir Vokietijos Raudonojo Kryžiaus Vokietijos skęstančiųjų gelbėjimo ženklelis.

Nuo 1949 m. rugsėjo 7 iki rugsėjo 12 d. valstybės vadovas buvo Bundesrato pirmininkas Karlas Arnoldas (atitinkamu metu dar nebuvo federalinio prezidento).

Teodoras Hoisas (Theodor Heuss) – kaip pirmasis Vokietijos federalinis prezidentas (pirmasis federalinis kancleris – Konradas Adenaueris). Liberalas, buvęs Veimaro Respublikos Reichstago narys, savo pareigas ėjo daugumos atveju nešališkai.

Dėl savo demokratinių pažiūrų, kultūros taip pat ir užsienyje pasiekė, kad naujoji demokratinė (Vakarų) Vokietija vėl atgautų pasitikėjimą. Hoiso intelektualūs pasisakymai aktualiais ginčytinais klausimais tapo pavyzdžiu kitiems Vokietijos prezidentams. Trečiosios kadencijos, kuriai būtų buvusi reikalinga konstitucinė pataisa, atsisakė, norėjęs išvengti vien tik jam skirto įstatymo (lot. lex Heuss).

Heinrichas Liubkė (Heinrich Lübke) prezidentu buvo išrinktas tuomet, kai Adenaueris atsiėmė savo kandidatūrą, nors buvo planuojama, kad šis taps prezidentu. Lübke siekė aktyviai dalyvauti politikoje. Iš dalies tai jam nepavyko (norėjo kaip ir Hoisas, kad jam būtų pateiktas ministrų sąrašas). Pakartotinai įstatymų nepasirašydavo, jeigu jie prieštaravo Konstitucijai.

Iš Liubkės prezidentavimo įstrigo nekorektiški pasisakymai, kuriuos visada „pasigaudavo“ žiniasklaida ir kurie užsienio vizitų metu taip pat sudarydavo keblias situacijas. Vėliau paaiškėjo, kad jo silpstančius intelektinius gebėjimus sąlygojo cerebralinė sklerozė. Dėl besitęsiančios kritikos dėl jo tariamos veiklos Trečiojo Reicho metu Liubkė atsistatydino iš pareigų, likus 3 mėnesiams iki kadencijos pabaigos. Jis yra vienintelis Vokietijos prezidentas, nebaigęs kadencijos.

Gustavas Heinemanas (Gustav Heinemann), nors ir nebuvo išrinktas absoliučia balsų dauguma Federaliniame Susirinkime, tačiau buvo gerbiamas kaip „viršpartinis“ (vok. parteiübergreifender) bei neutralus visų prezidentas. Jo išrinkimas svarbus ir politiniu aspektu, kadangi jis atspindėjo 1969 m. sudarytą socialliberalią koaliciją.

Heinemanas pasižymėjo tvirtais moraliniais įsitikinimais, dėl kurių 1950 m., protestuodamas prieš ginklavimąsi, atsistatydino iš Vokietijos vidaus reikalų ministro pareigų bei netgi išstojo iš Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) partijos. Save jis laikė piliečių prezidentu (vok. Bürgerpräsident^[20]), pabrėždavo demokratines ir liberalias Vokietijos tradicijas.

Nors dėl politinių partijų išsidėstymo Federaliniame Susirinkime 1974 m. jis galima būtų buvęs išrinktas, tačiau atsisakė kandidatuoti antrajai kadencijai.

Valteris Šėlis (Walter Scheel), buvęs pirmasis bundeskanclerio pavaduotojas, būdamas prezidento poste, bandė imtis politinės veiklos, tačiau jo pastangos nueidavo veltui dėl ryžtingo bundeskanclerio Helmuto Šmito pasipriešinimo, dėl ko Šėlis visų pirma vokiečių atmintyje išliko kaip dainuojantysis prezidentas (dėl dainos „Į geltoną automobilį“, vok. Hoch auf dem gelben Wagen).

Dėl palankaus politinio išsidėstymo Federaliniame Susirinkime buvo išrinktas antrą kartą ir iki 1979 m. toliau ėjo prezidento pareigas.

Karlas Karstensas (Karl Carstens) buvo penktasis federalinis prezidentas. Nuo 1976 iki 1979 m. – Bundestago pirmininkas. Pagal išsilavinimą – teisininkas. Vertėsi advokato praktika, tyrinėjo teisę, siekė mokslinės kvalifikacijos (1938 m. Hamburgo universitete apgynė teisės disertaciją), nuo 1950 m. dėstė Kelno universitete, kuriame 1952 m. habilitavosi bei nuo 1960 m. profesoriavo. 1954–1960 m. sparčiai kilo diplomatinės karjeros laiptais.

Reikšmingiausias Karstenso konstitucinis sprendimas buvo Bundestago paleidimas po sąmoningai surengto nepasitikėjimo votumo kancleriu H. Koliu 1982–1983. Nors ir parlamento nariai ginčijo prezidento sprendimą Konstituciniame Teisme, tačiau šis sprendimą patvirtino, priimdamas vad. Karstenso nutarimą (vok. Carstens’ Entscheidung), dėl kurio vėliau kilo ginčų ir abejonių.

Tautos atmintyje Karstensas įstrigo dėl savo pomėgio keliauti pėsčiomis; jis išvaikščiojo kone visą Vokietiją. Keliones pėsčiomis kartu išnaudojo ir susitikimams su žmonėmis. Jie netgi lydėdavo prezidentą tam tikrą kelionės atkarpą, dėl ko Karstensas neprieštaraudavo. Antrajai kadencijai pretenduoti atsisakė dėl amžiaus (70 m.).

Richardas fon Veiczekeris (Richard von Weizsäcker) į Vokietijos istoriją įėjo kaip vienas reikšmingiausių Vokietijos prezidentų. Jis pagarsėjo savo 1985 m. gegužės 8 d. kalba Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-mečio proga, dėl kurios tarptautiniu mastu nusipelnė didelę pagarbą; nepaisant to, jis konservatyvių sluoksnių buvo kritikuojamas dėl to, jog gegužės 8-ąją (ligi tol Vokietijoje žinomą kaip „Pralaimėjimo dieną“) aiškino kaip „Išlaisvinimo dieną“.^[21]

Nors Vokietijos prezidentą būti neutraliu partijų atžvilgiu įpareigoja vien pati pareigybės prigimtis, tačiau joks kitas prezidentas daugiau nenuveikė šioje srityje kaip R. fon Veiczekeris. Jis iš dalies aštriai kritikavo „partinę valstybę“ (vok. Parteienstaat), ką tačiau buvo galima paaiškinti asmeniniu nutolimu santykiuose su bundeskancleriu H. Koliu.

Pakartotinių rinkimų metu (1989 m.) pirmą kartą Vokietijos istorijoje be Veiczekerio nebuvo jokio kito kandidato.

CDU politikas Romanas Hercogas (Roman Herzog) buvo teisininkas. 1958 m. Miuncheno universitete apgynė disertaciją, 1964 m. habilitavosi. Nuo 1965 m. profesoriavo.

Nuo 1978 iki 1980 m. Baden-Viurtembergo kultūros, nuo 1980 iki 1983 m. vidaus reikalų ministras. Nuo 1983 m. – Vokietijos Konstitucinio Teismo teisėjas, nuo 1987 m. iki išrinkimo prezidentu (1994 m.) – Konstitucinio Teismo pirmininkas.

1996 m. įvedė Nacizmo aukų atminimo dieną (sausio 27) beprecedentinio totalitarinio režimo aukoms atminti.

Pagarsėjo vad. Ruck kalba Berlyne 1997 m. ši jo kalba buvo jo išreikštos kritikos politinės situacijos Vokietijoje pavyzdys.

1997 m. Hercogas inicijavo Vokietijos ateities premiją. Dėl pasikeitusios daugumos-mažumos situacijos Federaliniame Susirinkime ir fakto, kad jis buvo išrinktas tik trečiuoju turu, atsisakė kandidatuoti.

Johanesas Rau (Johannes Rau) – vidurinio mokslo neįgijęs Vokietijos prezidentas (nelankyti gimnazijos, o vėliau ją mesti skatino tėvas). Mokėsi leidybos komercijos profesijos (nuo 1948 m.). Bendradarbiavo spaudoje. Įsitraukė į politiką, SPD narys. Nuo 1969 iki 1970 m. gimtojo Vupertalio meras.

Rau tęsė vadinamųjų „Berlyno kalbų“ tradicijas ir kasmet sakydavo naujas kalbas. Jis kalbėjo užsieniečių integracijos, genų inžinerijos technologijų ir globalizacijos temomis. Visgi, jis iš esmės vengė užsipulti politikus. Dėl savo viešai rodomo ir praktikuojamo religingumo daug anksčiau (ne tik menkinamąja prasme) jis buvo pramintas „broliu Johanesu“ (vok. Bruder Johannes). Jo gyvenimo šūkis „Taikyti vietoj skaldyti“ (vok. Versöhnen statt Spalten), kurio jis bandė laikytis savo kadencijos metu kai kurių politikų vertinimais buvo idealus prezidento postui.

Kaip valstybės vadovas iš viso atliko 76 vizitus užsienyje. Johanesas Rau buvo pirmasis Vokietijos prezidentas, pasakęs kalbą Izraelio parlamente (Knesete, 2000 m.).

Horstas Kėleris (Horst Köhler) – pirmasis Vokietijos prezidentas, prieš tai nebuvęs politiku. Šią aplinkybę jam artimi apžvalgininkai laikė didesnės nepriklausomybės ir distancijos požymiu. Taip pat kaip ir kiti Vokietijos prezidentai Kėleris kasmet skaitydavo vadinamąsias Berlyno kalbas. Jo pasisakymams aktualios politikos tematika būdingos ekonomikos kritikos ir patriotinės laikysenos temos. 2008 m. Kėleris tarptautines finansų rinkas išvadino monstrais^[22]. Pavyzdžiui, tuometinio bundeskanclerio Gerhardo Šrėderio 2010 metų Agendą įvertino kaip „dar per mažai toli siekiančia“, viešai kritikavo bandymus perkelti Vokietijos vienybės dieną.

Kėleris 2009 m. buvo išrinktas antrai prezidento kadencijai^[23]. Už Kėlerį Vokietijos Federaliniame Susirinkime balsavo 613 (iš 1224) narių. Pagrindine Kėlerio varžove rinkimų kovoje laikyta centro-kairiųjų socialdemokratų atstovė politologijos profesorė, Europos Viadrino universiteto (Frankfurtas prie Oderio) rektorė Gezinė Švan (Gesine Schwan) surinko 503 balsus (dalyvavo Prezidento rinkimuose ir 2004 m., tačiau ir tuomet pralaimėjo). Vokietijos prezidento rinkimuose dalyvavo dar du kandidatai – Vokietijos rytuose populiarus kino aktorius Peteris Sodanas ir garsus bardas Frankas Rennicke, iškeltas Vokietijos nacionalinės demokratų partijos (Vokietijoje lyginamos su XX a. I pusėje veikusia Adolfo Hitlerio partija)^[24]. Kėlerio perrinkimas buvo simbolinė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pergalė prieš rudenį vyksiančius parlamentinius rinkimus^[25]. 2010 m. gegužės 31 d. atsistatydino iš Prezidento pareigų^[26]. Atsistatydinimo nedelsiant priežastis – kritika, išsakyta dėl jo komentarų apie Vokietijos kariuomenės misijas užsienyje^[27]. Per kelionę į Afganistaną vieno žurnalisto paklaustas, ką mano apie Vokietijos karių misiją, politikas pareiškė, kad karinėmis misijomis užsienyje galima siekti apsaugoti šalies ekonominius interesus^[28]. Interviu „Deutschlandradio" 2010 m. gegužės 22 d. Kėleris kalbėjo, kad tokia į eksportą orientuota šalis kaip Vokietija turi suprasti, kad tam tikrais atvejais, esant būtinybei, karinės operacijos yra neišvengiamos ginant mūsų interesus. Jis citavo pavyzdžius apie laisvų prekybos kelių išsaugojimą ir regioninį nestabilumą, kuris gali turėti neigiamo poveikio Vokietijos prekybai, darbo vietoms ir pajamoms. Vėliau prezidentas aiškinęs, kad komentuodamas mintyje turėjęs antipiratinę misiją Afrikos iškyšulyje, o ne karines operacijas Afganistane. Opozicinės Žaliųjų partijos nario Frithjof Schmidt nuomone, prezidento interviu metu išsakyti komentarai atskleidžia „pavojingai klaidingai suprastą misiją užsienyje„^[29]. Anksčiau buvusio Vokietijos krikdemų partijos nario prezidento Kėlerio atsistatydinimas buvo „smūgis“ kanclerei Angelai Merkel. Pasak Jocheno Stadto, Berlyno laisvojo universiteto politikos profesoriaus, atsistatydinimu buvo pasiųsta žinia apie nacionalinį susiskaldymą; Kėleris savo atsakomybės kaip valstybės vadovas atsisakęs šaliai kritišku momentu. ir toks žingsnis rodąs didelius plyšius Vokietijos politikos pilyje.

Kristianas Vulfas (Christian Wulff, g. 1959 m.), krikdemų (CDU) politikas. Pagal išsilavinimą – teisininkas. Vokietijos vadovu Federaliniame Susirinkime buvo išrinktas 2010 m. birželio 30 d. (tik po trečiojo rinkimų turo). Oficialiai prezidento pareigas pradėjo eiti iškart po išrinkimo. Atsistatydinusį (2012 m. vasario 17 d.)^[30] laikinai pavadavo Bundesrato pirmininkas Horstas Zėhoferis.^[31]

Politinės patirties Vulfas įgijo įvairiose politinėse institucijose bei organizacijose. Dirbo savivaldybėje, federalinės žemės parlamente bei žemės vyriausybėje. Nuo 1986 iki 2001 m. dirbo Osnabriuko miesto taryboje, nuo 1989 iki 1994 m. ėjo atsakingas pareigas Osnabriuko miesto tarybos CDU frakcijoje. Vėliau buvo Žemutinės Saksonijos landtago narys (1994–2010), Žemutinės Saksonijos ministras pirmininkas (2003–2010). Vulfas iš posto pasitraukė anksčiau laiko – atsistatydinęs 2012 metų vasario mėnesį, nes susikompromitavo, kai buvo apkaltintas, kad poilsiavo elitiniame kurorte svetima sąskaita, o po to mėgino daryti spaudimą žurnalistams, kad užgniaužtų šią istoriją.

Vulfas yra Makso Planko bendrijos senatorius, Zalcburgo Europos mokslų ir menų akademijos garbės senatorius.

Joachimas Gaukas (Joachimas Gauck, g. 1940 m.) Vokietijos visuomenei iki aukščiausio politinio posto buvo žinomas kaip publicistas, evangelikų-liuteronų pastorius, Rytų Vokietijos aktyvistas, vienas iš svarbių veikėjų per taikią revoliuciją, nuvertusią Berlyno sieną 1989 m., buvęs Rytų Vokietijos slaptosios policijos ir žvalgybos (Stasi) archyvų ombudsmenas. Jaunystėje Gaukui nebuvo leista įstoti į vokiečių kalbos studijas. Gaukas studijavo teologiją. 1967 m. buvo įšventintas į kunigus.

2010 metais buvo socialdemokratų ir žaliųjų kandidatas į prezidentus, bet pralaimėjo K. Vulfui. Tąkart Merkel prieštaravo Gauko kandidatūrai ir palaikė K. Vulfą. 2012 metais rinkimų metu J. Gaukas gavo 991 iš 1 232 atiduotų balsų.

Žiniasklaidos vadinamas „širdžių prezidentu“.

Frankas Valteris Šteinmajeris – vokiečių teisininkas, politikas, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, Bundestago narys. Nuo 1991 m. Žemutinės Saksonijos valstybės kanceliarijos referentas medijų teisės ir medijų politikos klausimais. Nuo 1993 m. tuometinio federalinės žemės ministro pirmininko Gerhardo Šrėderio biuro vadovas.

Nuo 2007 m. Vokietijos vicekancleris, nuo 2009 m. rugsėjo 29 SPD frakcijos Bundestage pirmininkas, Bundestago opozicijos lyderis.

Nuo 2007 m. vienas iš trijų Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) federalinio pirmininko pavaduotojų. 2008 m. Steinmeier buvo SPD kandidatas į kanclerio postą Bundestago rinkimų 2009 m. metu.

Prezidento žmona (angl. First Lady, ’pirmoji šalies dama’) kaip ir daugelio valstybės vadovų antrųjų pusių be formaliojo statuso valstybės gyvenime taip pat ir Vokietijoje turi svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime.

Labdara reguliariai užsiimdavo visos Vokietijos Prezidentų žmonos, pradedant Elė Hois-Knap. Tradiciškai visos perima Elės Hoiss-Knap prisiimtą pareigą globoti moterų sveikatos stiprinimo fondą (vok. Müttergenesungswerk).

1962 m. Vilhelmina Liubkė kartu su vyru įsteigė senyvo amžiaus globos ir paramos fondą (Kuratorium Deutsche Altershilfe, KDA), kurio veikla rūpinosi visą gyvenimą (fondo veikla rūpinasi draugija „Wilhelmine-Lübke-Stiftung“ e. V.). Iškėlė ir išplėtojo maisto seneliams tiekimo dviračiais (vok. Essen auf Rädern) idėją, trumpalaikės bei dienos slaugos paslaugas.

1982 m. Veronika Karstens kartu su vyru Karlu įsteigė savo vardo paramos fondą (vok. Karl und Veronica Carstens-Stiftung) natūropatijai bei homeopatijai remti, 1983 m. – komplementariosios medicinos paramos fondą (Fördergemeinschaft für Erfahrungsheilkunde Natur und Medizin).

Kristiana Hercog ypač pasižymėjo besirūpindama Mukoviscidozės paramos fondu, o Mildreda Šėl – pagalba sergantiems vėžiu (Deutsche Krebshilfe fondu). Nuo Kristianos Hercog visuomeninių labdaros iniciatyvų taip par prigijo viešai rodoma karitatyvinė veikla.

Kristina Rau be kita ko ypač rūpinosi vienu didžiausių Vokietijos katalikišku paramos vaikams fondu Kindernothilfe, remiančiu per 270 000 vaikų 27 valstybėse. Nuo 2004 m. balandžio mėn. Buvo „Zeit“-Stiftung fondo Kuratorijos narė, patarinėjo valdybai šiai sprendžiant dėl paramos teikimo.

Eva Kėler, nuo 1972 iki 1990 m. buvusi SPD narė, be Prezidento antrajai pusei įprastų visuomeninių iniciatyvų globos rūpinasi aklųjų organizacijomis (pvz., Christoffel-Blindenmission) ir chroniškai retomis ligomis sergančiųjų aljansu (Allianz Chronischer Seltener Erkrankungen, ACHSE). Evai Kėler veikloje padeda sekretorė bei kiti darbuotojai (įdarbinti iš viso 1,5 etato).

Lietuvoje iš viso lankėsi keturi skirtingi Vokietijos prezidentai. Pirmasis – Richardas von Veiczekeris, Lietuvoje viešėjęs 1993 m. spalio 21-22 d. Lietuvos vadovai Vokietiją aplankė vėliau. Pažymėtinas prezidento Valdo Adamkaus vizitas Bonoje ir Berlyne 1998 m. lapkričio 20-22 d..

Lietuvai Vokietijos palaikymas buvo itin svarbus prieš stojimą į euroatlantines organizacijas. Iki Lietuvos tapimo ES nare Lietuvos vadovai buvo ne kartą susitikę su Vokietijos prezidentu aptarti svarbius klausimus. Pavyzdžiui, 1999 m. gegužės 18 d. Vokietijos federalinis prezidentas Romanas Hercogas su žmona Kristiana Hercog buvo atvykęs oficialaus 2 dienų vizito į Lietuvą. Juos sutiko Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma Adamkiene^[32]. Vokietijos ir Lietuvos prezidentai aptarė dvišalių santykių plėtrą, Lietuvos narystę NATO ir Europos Sąjungoje bei tarptautinę padėtį. Vokietijos prezidentas pažymėjo, kad Baltijos šalys visada priklausė Europai ne tik politine bei ekonomine prasme, o kultūriniu ir istoriniu aspektu. Romanas Herzogas pabrėžė, kad Vokietija rems Lietuvą jos kelyje į euroatlantines struktūras. Vokietijos vadovas be kita ko aplankė Vilniaus universitetą, susitiko su studentais. Prezidentą universitete priėmė tuometinis VU rektorius prof. Rolandas Pavilionis (1944–2006)^[33]. 1999 m. gegužės 19 d. Svečias apsilankė Kaune (Kauno rotušėje Prezidentą priėmė miesto meras Henrikas Tamulis^[34]).

2002 m. gegužės 3 d. Lietuvos vadovą Bonoje priėmė Vokietijos federalinis prezidentas Johanesas Rau (Berlyne – Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis). Susitikimuose aptarta NATO ir ES plėtra, dvišaliai Lietuvos ir Vokietijos santykiai, ekonominių ir prekybos ryšių plėtra^[35].

2002 m. spalio 11 d. prezidentas Valdas Adamkus Berlyne susitiko su Vokietijos vadovu Johanesu Rau^[36]. Prezidentas Valdas Adamkus pristatė jam Lietuvos poziciją Rusijos Kaliningrado srities klausimu, aptarė Lietuvos euroatlantinę integraciją. Kalbėdamas apie Europos Komisijos paskelbtą rekomendaciją priimti Lietuvą į ES 2004 m., Vokietijos prezidentas pažymėjo, kad Lietuva yra tikra derybų lyderė^[37].

2003 m. birželio 16 d. Vokietijos prezidentas Johanesas Rau oficialaus vizito Lietuvoje metu patikino, kad Vokietija rems Lietuvos infrastruktūrinius projektus ir padės integruotis į europines struktūras^[38] (Vokietijos prezidentą priėmė tuometinis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas^[39].

2004 m. lapkričio 22-23 d. prezidentas Horstas Kėleris lankėsi Lietuvoje^[40].

2005 m. spalio 19 d. už asmeninius nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Vokietijos tarpvalstybinius santykius bei už didelį indėlį Europoje kuriant vieningą politinę, ekonominę ir kultūrinę erdvę Vytauto Didžiojo ordinais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Vokietijos prezidentą Horstą Kėlerį (ordinu su aukso grandine) ir jo žmoną – Vokietijos nacionalinio UNICEF komiteto ir kitų tarptautinių humanitarinių fondų globėją Evą Luizę Kėler (ordino Didžiuoju kryžiumi)^[41].

2007 m. kovo 25 d. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus kartu su kitais ES valstybių ir vyriausybių vadovais dalyvavo Berlyno deklaracijos pasirašymo ceremonijoje, pasirašė deklaraciją^[42].

2009 m. lapkričio 9 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vokietijos sostinėje Berlyne kartu su dauguma Europos valstybių vadovų dalyvavo 20-ųjų Berlyno sienos griuvimo metinių minėjime. Be to, aptarė ES ateitį po Lisabonos sutarties ir kandidatus į ES prezidento postą^[43].

2010 m. buvo derinamos D. Grybauskaitės dvišalio vizito į Vokietiją detalės^[44].

Vikiteka: Vokietijos prezidentas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Klaus Stern: Das Staatsrecht der Bundesrepublik Deutschland. B d 2. Staatsorgane, Staatsfunktionen, Finanz- und Haushaltsverfassung, Notstandsverfassung. Beck, München 1980. ISBN 3-406-07018-3
• Eberhard Jäckel, Horst Möller, Hermann Rudolph (Hrsg.): Von Heuss bis Herzog – die Bundespräsidenten im politischen System der Bundesrepublik. Deutsche Verlagsanstalt, Stuttgart 1999. ISBN 3-421-05221-2
• Günther Scholz: Die Bundespräsidenten: Biographien eines Amtes. Bouvier, Bonn 1997. ISBN 3-416-02573-3

• Oficiali Vokietijos federalinio prezidento tinklavietė (vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų k.)

Ž • A • R Vokietijos federaliniai prezidentai Teodoras Hoisas (1949–1959) · Heinrichas Liubkė (1959–1969) · Gustavas Heinemanas (1969–1974) · Valteris Šėlis (1974–1979) · Karlas Karstensas (1979–1984) · Richardas fon Veiczekeris (1984–1994) · Romanas Hercogas (1994–1999) · Johanesas Rau (1999–2004) · Horstas Kėleris (2004–2010) · Kristianas Vulfas (2010–2012) · Joachimas Gaukas (2012-2017) · Frankas Valteris Šteinmajeris (2017-)

Straipsnis „Vokietijos prezidentas“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.