Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Vokietijos socialdemokratų partija Sozialdemokratische Partei Deutschlands
Trumpinys	SPD
Generalinis sekretorius	Matthias Miersch
Kiti lyderiai	Saskia Esken Lars Klingbeil
Lyderių pavaduotojai	Žr. sąrašą Klara Geywitz Hubertus Heil Thomas Kutschaty Serpil Midyatli Anke Rehlinger
Įkurta	1875–05–27; prieš 149 metus (1875-05-27)
Sudaryta iš	ADAV SDAP
Būstinė	vok. Willy-Brandt-Haus D-10911 Berlynas
Laikraštis	vok. Vorwärts
Studentų organizacija	vok. Juso-Hochschulgruppen
Jaunimo organizacija	Jaunieji SDP socialistai
Moterų sparnas	Socialdemokračių moterų asociacija
LGBT+ sparnas	SPDqueer
Sukarintas sparnas	vok. Reichsbanner Schwarz-Rot-Gold (1924–33)
Narių skaičius (2024)	365 190[1]
Politinė ideologija	Socialdemokratija proeuropietiškumas
Politinė pozicija	Centro kairė
Europos narystė	Europos socialistų partija
Europos Parlamento grupė	Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas
Tarptautinė narystė	Pažangusis aljansas
Spalvos	Raudona
Bundestagas	207 / 736
Vokietijos žemių parlamentai	453 / 1 894
Europos Parlamentas	14 / 96
Vokietijos žemių vyriausybių vadovai	7 / 16
Partijos vėliava
Svetainė
spd.de

Vokietijos socialdemokratų partija (vok. Sozialdemokratische Partei Deutschlands, SPD) – viena didžiausių Vokietijos partijų, įkurta 1863 m.

SPD įkurta 1863 m. gegužės 23 d. Leipcige kaip F. Lasalio vadovaujama Visuotinė vokiečių darbo sąjunga. Dalis sąjungos narių, vadovaujami V. Brakės, 1869 m. Eizenache įkūrė Vokietijos socialdemokratų darbininkų partiją.

Pirmieji socialdemokratai į Reichstagą buvo išrinkti jau 1871 m. (Augustas Bebelis). 1875 m. Gotoje abi partijos vėl susijungė ir sudarė Vokietijos socialistinę darbininkų partiją. Kovai su jos įtaka O. Bismarkas priėmė Ypatingąjį įstatymą prieš socialistus. 1890 m. Halės suvažiavime partija pasivadino SPD ir ėmė aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, stiprindama savo pozicijas įstatymų leidybos valdžioje, vadovaudamasi 1891 priimta V. Liebknechto parašyta Erfurto programa. Partijoje išryškėjo trys srovės: dešinieji oportunistai su E. Bernšteinu ir E. Davidu, centristai su K. Kautskiu ir R. Hilferdingu bei kairieji su K. Liebknechtu ir R. Liuksemburg. Sutaikyti šias sroves bandė A. Bebelis, vadovavęs partijai nuo 1867 iki 1913 m.

Jau 1912 m. reichstago rinkimuose SPD gavo 35 % (4,5 mln.) balsų, nors jos gretose buvo tik per 1 mln. narių. Partijos struktūra buvo laisva, ir teritorinė, ir gamybinė, ji leido per 90 laikraščių. II Internacionale SPD vaidino pagrindinį organizacinį ir ideologinį vaidmenį, jos programa tapo daugelio socialdemokratų partijų pagrindu. Karo metais partijoje susiformavo Internacionalo grupė, 1916 m. tapusi Spartako grupe, 1917 m. balandžio mėn. įėjusi į atsiskyrusią centristinę Vokietijos nepriklausomą socialdemokratų partiją (VNSDP), o vėliau į VKP.

1918 m. įvykus Lapkričio revoliucijai, SPD vaidmuo dar padidėjo. 1919 m. parlamento rinkimuose ji gavo 37,9 % balsų, buvo suformuotos F. Šeidemano ir G. Bauerio vyriausybės, 1919–1925 m. Veimaro respublikos prezidentu tapo SPD lyderis Fridrichas Ebertas.

1922–1924 m. į SPD grįžo dalis VNSDP narių, išaugo jos įtaka profsąjungose, susikūrė socialdemokratinės jaunimo, sporto organizacijos, pusiau karinė formuotė „Reichsbanner“. Kai kuriose žemėse SPD įgijo tvirtas pozicijas landtaguose. 1921 m. buvo priimta Gerlico, 1925 m. Heidelbergo programos. Pirmojoje partija pasiskelbė miesto ir kaimo partija, klasių kova buvo pripažinta kaip istorinė būtinybė. Heidelbergo programoje pareikšta kapitalizmo kritika ir numatytas organizuoto kapitalizmo bei ūkinės demokratijos kelias.

1928 m. SPD vėl grįžo valdžion, sudariusi koalicinį G. Miulerio kabinetą. Tačiau jis pademonstravo nesugebėjimą valdyti ekonominę krizę ir pasipriešinti didėjančiai fašizmo įtakai. 1933 m. sausyje Hitleriui demokratiniu keliu atėjus į valdžią, SPD buvo uždrausta, daugelis vadovų atsidūrė konclageriuose ir žuvo, kai kurie pasitraukė į Švediją, JAV, Britaniją.

Tik 1945–1946 m. pradėta reorganizuoti SPD veiklą. 1946 m. balandžio mėn. Rytų Vokietijoje likę socialdemokratai kartu su komunistais įkūrė O. Grotevolio vadovaujamą Vokietijos vieningąją socialdemokratinę partiją. Vakarų okupacinių zonų socialdemokratai 1946 m. gegužės mėn. Hanoveryje atkūrė senąją SPD. Jos pirmininku buvo išrinktas K. Šumacheris. 1949 m. rugpjūčio mėn. SPD dalyvavo pirmuosiuose Bundestago rinkimuose ir gavo 29,2 % balsų. Partijos įtaka nuolat augo. 1953 m. gauta 28,2 %; 1957 m. – 31,8 %; 1961m. – 36,2 %; 1965 m. – 39,3 % balsų ir nors buvo opozicijoje, pasiekė kai kurių laimėjimų – 1951 m. buvo priimtas SPD pasiūlytas įstatymas dėl darbininkų dalyvavimo anglies ir metalo įmonių valdyme, 1957 ir 1960 m. priimti įstatymai dėl ligos pašalpų, jaunimo teisių apsaugos.

1959 m. buvo priimta ilgai rengta Godebergo programa, pripažinusi mišrią ekonomiką ir privatinę gamybos priemonių nuosavybę, tačiau pasipriešinusi monopoliniam kapitalui. Be to, joje buvo nemažai konkrečių reikalavimų švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos reformoms.

1966 m. jau prasidėjusio ekonomikos nuosmukio sąlygomis, SPD sudarė koaliciją su KDS/KSS bloku. Vicekanclerio ir užsienio reikalų ministro postus šioje vyriausybėje užėmė 1964 m. po E. Olenhauerio mirties partijos pirmininku išrinktas V. Brandtas, ekonomikos ministru tapo K. Šileris, vėliau išstojęs iš SPD. Tačiau šiai vyriausybei pavyko pažaboti ekonominę krizę ir, nors 1968 m. buvo priimtas Ypatingasis įstatymas, leidžiantis vyriausybei apriboti demokratines teises ir įstatymus, 1969 m. rinkimuose SPD pasiekė gerų rezultatų – už ją balsavo 42,7 % rinkėjų. Vokietijos kancleriu tapo Vilis Brandtas. Be 11 socialdemokratų jo koalicinėje vyriausybėje buvo 9 ministrai, atstovavę Laisvąją demokratų partiją.

V. Brandtas kancleriu buvo iki 1974 m. gegužės, kai paaiškėjo, kad vienas iš artimiausių jo patarėjų yra STASI (Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos) agentas. Po V. Brandto atsistatydinimo kanclerio postą iki 1982 m. užėmė kitas socialdemokratas Helmutas Šmidtas.

1969–1974 m. Vokietijos prezidentu buvo Gustavas W. Heinemanas. 1972 m. SPD gavo 45,9 % (230 vietų), 1976 m. – 42,6 % (213 vietų), 1980 m. – 42,9 % balsų. Buvo užmegzti geri santykiai su TSRS ir Lenkija, patvirtintas sienų Europoje neliečiamumas. 1973 m. Vokietija neprieštaravo, kad JTO nare taptų Rytų Vokietija. Buvo įvykdytos reformos, sulyginusios atskirų visuomenės sluoksnių, ypač jaunimo galimybes.

Valdant socialdemokratams rinkimų amžiaus cenzas sumažintas nuo 21 iki 18 metų. Tačiau buvo priimtas ir įstatymas dėl profesijos draudimo, apribojęs galimybę kai kuriems asmenims užimti valstybinės tarnybos postus. Svarbų vaidmenį partijos politikai turėjo plačiai svarstyta „Ekonominė politinė orientacija 1975–85 metams“, kuriai didelę įtaką turėjo 1968 m. „jaunimo maišto“ išugdyta partijoje susiformavusi ir apie 1/3 visos SPD sudariusi „Jaunųjų socialistų“ organizacija. Tačiau partijoje sustiprėjus G. Šmidto vadovaujamam dešiniajam sparnui, prasidėjo jaunimo malšinimas. JS pirmininkas K. U. Beneteris 1977 m. netgi buvo pašalintas iš partijos.

H. Šmidtui nepavyko efektyviai kovoti su pasikartojančiomis ekonominėmis krizėmis, nes atlikti esmines reformas trukdė koalicijos partneriai. Dislokavus Vokietijos teritorijoje JAV vidutinio nuotolio raketas, susidarė nepatenkintųjų sluoksnis ir pačioje partijoje, todėl 1982 m. rudenį H. Šmidto vyriausybė atsistatydino. 1983 m. rinkimuose partija gavo tik 38,2 % balsų bei 202 vietas Bundestage ir pasitraukė į opoziciją krikdemams iki pat 1998 metų. Po 1990 m. gruodžio rinkimų Bundestage ji turėjo 239 narius. Tik apie pusėje žemių ir savivaldybių SPD išlaikė tvirtas pozicijas.

1983 m. Vokietijos politiniame fronte pasirodžiusi „žaliųjų“ partija privertė ir socialdemokratus atkreipti dėmesį į gyvenamosios aplinkos apsaugos problemas. 1989 m. buvo priimta nauja „Principų programa“, kurios projektas buvo svarstomas nuo 1986 m. Joje siekta sukurti socialiai teisingą ir žmogaus vertą visuomenę, išsaugoti viską, kas turi vertę, išvengti visų pavojų, gresiančių gyvybei Žemėje. 1987 m. rinkimuose gavo 37 % balsų ir 186 vietas Bundestage.

1990 m. rugsėjo 26–28 d. vykusiame neeiliniame suvažiavime Vakarų Vokietijos SDP (925 400 narių) susijungė su 1989 m. atnaujinusia veiklą Rytų Vokietijos socialdemokratų partija (35 000 narių). Tačiau, nors ir turėdama daugumą žemių parlamentuose ir savivaldybėse (išskyrus Bavariją ir Rytines žemes), SPD iki 1998 m. buvo opozicijoje federalinėje valdžioje.

1999–2004 m. Johanas Rau buvo Vokietijos prezidentu.

Tik galutinai finansinėse machinacijose susikompromitavus H. Kolio krikdemams, socialdemokratai, vadovaujami Gerhardo Šrioderio, 1998 m. kartu su žaliaisiais, vadovaujamais J. Fišerio, gavo daugumą Bundestage ir sudarė vyriausybę.

Nors jiems ir nepavyko po vieningos Europos valiutos įvedimo atgaivinti stabtelėjusios Vokietijos ekonomikos, o 2002 m. vasarą Vokietiją nuniokojo stiprus potvynis, „raudonųjų ir žaliųjų“ koalicija 2002 m. vėl laimėjo Bundestago rinkimus. SPD gavo 38,5 % balsų ir 251 vietą parlamente (tik 9000 balsų mažiau, bet 248 vietas gavo krikdemai), o žalieji – 8,6 % ir 55 vie – tas. Dar 2 vietas mažoritariniuose rinkimuose gavo demokratiniai socialistai (buvę VDR komunistai).

2005 m. ekonominei ir socialinei krizei pagilėjus ir patiems socialdemokratams nusivylus G. Šrioderio vyriausybės politika, buvo surengti priešlaikiniai Bundestago rinkimai, kuriuose SPD gavo 222 vietas, krikščionių demokratų ir krikščionių socialistų koalicija – 226, laisvieji demokratai – 61, Kairioji partija, susidariusi iš demokratinio socializmo partijos ir O. Lafonteno vadovaujamų išeivių iš SPD – 54, o žalieji – 51. Buvo sudaryta didžioji socialdemokratų ir krikdemų koalicija, kanclere tapo Angela Merkel (užsienio reikalų ministru – Frankas Valteris Šteinmajeris).

Turi apie 600 tūkst. narių. Organizuota teritoriniu principu, yra apie 10 000 vietinių organizacijų. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kas dveji metai vis kitame mieste. Į suvažiavimą renkama 400 žemių organizacijų delegatų. Suvažiavime renkama Valdyba. Prie Valdybos sudaroma profsąjungų taryba, palaikanti nuolatinius kontaktus su Vokiečių profsąjungų susivienijimu. Partijoje veikia savarankiškos jaunimo, moterų, sporto, kultūros organizacijos.

SI narė nuo 1951 m., PES narė.

Mokslo tiriamąjį ir švietimo darbą atlieka F. Eberto fondas ir institutas. Savo spaudos organo neturi, tačiau leidžiamas informacinis žurnalas „Vorvärts“ (Pirmyn) ir teorinis žurnalas „Neue Geselschaft“ (Naujoji visuomenė). Nuo 1999 m. būstinė Berlyne, Vilio Brandto rūmuose „Willy-Brandt-Haus“ Vilhelmo gatvėje 141.

• 1890 m. – Paulis Zingeris ir Alvinas Gerišas
• 1892 m. – Augustas Bebelis ir Paulis Zingeris
• 1911 m. – Augustas Bebelis ir Hugo Hasė
• 1913 m. – Fridrichas Ebertas ir Hugo Hasė
• 1916 m. – Fridrichas Ebertas
• 1917 m. – Fridrichas Ebertas ir Filipas Šeidemanas
• 1919 m. – Otas Velsas ir Hermanas Miuleris
• 1922 m. – Artūras Krispinas, Otas Velsas ir Hermanas Miuleris
• 1928 m. – Artūras Krispinas ir Otas Velsas
• 1931 m. – Artūras Krispinas, Otas Velsas ir Hansas Fogelis
• 1933 m. – Otas Velsas ir Hansas Fogelis
• 1939 m. – Hansas Fogelis
• 1946 m. – Kurtas Šumacheris
• 1952 m. – Erichas Olenhaueris
• 1964 m. – Vilis Brandtas (1987 m. išrinktas Garbės pirmininku)
• 1987 m. – Hansas Jochenas Fogelis
• 1991 m. – Bjornas Engholmas
• 1993 m. – Rudolfas Šarpingas
• 1995 m. – Oskaras Lafontenas
• 1999 m. – Gerhardas Šrioderis
• 2004 m. – Francas Miunteferingas
• 2005 m. – Matias Platzekas
• 2006–2008 m. – Kurtas Bekas
• 2008 m. rugsėjo 7 d – 2008 m. spalio 18 d. Frankas Valteris Šteinmajeris
• 2008 m. spalio 18 d. – 2009 m. lapkričio 13 Franz Müntefering
• 2009 m. lapkričio 13 d. – 2017 m, kovo 19 d. Sigmar Gabriel
• 2017 m. kovo 19 d. Martin Schulz – 2018 m.
• 2018 m. Olaf Scholz
• 2018 m. Andrea Nahles
• 2019 m. Malu Dreyer, Manuela Schwesig, Thorsten Schäfer-Gümbel
• 2019 m. Norbert Walter-Borjans
• 2019 m. Saskia Esken
• 2021 m. Lars Klingbeil

Rinkimai		Balsai		%		Vietos	+/–	Statusas
Vokietijos imperijos Reichstagas
1877		493 447		9,1		13 / 397		Opozicija
1878		437 158		7,6		9 / 397	4	Opozicija
1881		311 961		6,1		13 / 397	4	Opozicija
1884		549 990		9,7		24 / 397	11	Opozicija
1887		763 102		10,1		11 / 397	13	Opozicija
1890		1 427 323		19,7		35 / 397	24	Opozicija
1893		1 786 738		23,3		44 / 397	9	Opozicija
1898		2 107 076		27,2		56 / 397	12	Opozicija
1903		3 010 771		31,7		81 / 397	25	Opozicija
1907		3 259 029		28,9		43 / 397	38	Opozicija
1912		4 250 399		34,8		110 / 397	67	Opozicija (1912–1918)
								Koalicija (1918)
Veimaro respublikos Reichstagas
1919		11 516 852		37,9		165 / 423	55	Koalicija
1920		6 179 991		21,9		103 / 459	62	Išorinė parama (1920–1921)
								Koalicija (1921–1922)
								Išorinė parama (1922–1923)
								Koalicija (1923)
								Opozicija (1923–1924)
1924 geg.		6 008 905		20,5		100 / 472	3	Opozicija
1924 gru.		7 881 041		26,0		131 / 493	31	Opozicija (1924–1926)
								Išorinė parama (1926–1927)
								Opozicija (1927–1928)
1928		9 152 979		29,8		153 / 491	22	Koalicija
1930		8 575 244		24,5		143 / 577	10	Opozicija
1932 lie.		7 959 712		21,6		133 / 608	10	Opozicija
1932 lap.		7 247 901		20,4		121 / 584	12	Opozicija
1933 kov.		7 181 629		18,3		120 / 667	1	Opozicija
Nacistinės Vokietijos Reichstagas
1933 lap.		Uždrausta. Nacionalsocialistų partija buvo vienintelė teisėta partija.
1936
1938

Rinkimai	Kandidatas	Apygarda				Vietos	+/–	Statusas
		Vienmandatės		Daugiamandatė
		Balsai	%	Balsai	%
1949	Kurt Schumacher			6 934 975	29,2	131 / 402		Opozicija
1953	Erich Ollenhauer	8 131 257	29,5	7 944 943	28,8	162 / 509	22	Opozicija
1957		11 975 400	32,0	9 495 571	31,8	181 / 519	19	Opozicija
1961	Willy Brandt	11 672 057	36,5	11 427 355	36,2	203 / 521	22	Opozicija
1965		12 998 474	40,1	12 813 186	39,3	217 / 518	14	Opozicija (1965–1966)
								CDU/CSU–SPD (1966–1969)
1969		14 402 374	44,0	14 065 716	42,7	237 / 518	20	SPD–FDP
1972		18 228 239	48,9	17 175 169	45,8	242 / 518	5	SPD–FDP
1976	Helmut Schmidt	16 471 321	43,7	16 099 019	42,6	224 / 518	18	SPD–FDP
1980		16 808 861	44,5	16 260 677	42,9	228 / 519	4	SPD–FDP (1980–1982)
								Opozicija (1982–1983)
1983	Hans-Jochen Vogel	15 686 033	40,4	14 865 807	38,2	202 / 520	26	Opozicija
1987	Johannes Rau	14 787 953	39,2	14 025 763	37,0	193 / 519	9	Opozicija
1990	Oskar Lafontaine	16 279 980	35,2	15 545 366	33,5	239 / 662	46	Opozicija
1994	Rudolf Scharping	17 966 813	38,3	17 140 354	36,4	252 / 672	13	Opozicija
1998	Gerhard Schröder	21 535 893	43,8	20 181 269	40,9	298 / 669	43	SPD–Žalieji
2002		20 059 967	41,9	18 484 560	38,5	251 / 603	47	SPD–Žalieji
2005		18 129 100	38,4	16 194 665	34,2	222 / 614	29	CDU/CSU–SPD
2009	Frank-Walter Steinmeier	12 077 437	27,9	9 988 843	23,0	146 / 622	76	Opozicija
2013	Peer Steinbrück	12 835 933	29,4	11 247 283	25,7	193 / 630	42	CDU/CSU–SPD
2017	Martin Schulz	11 426 613	24,6	9 538 367	20,5	153 / 709	40	CDU/CSU–SPD
2021	Olaf Scholz	12 227 998	26,4	11 949 374	25,7	206 / 736	53	SPD–Žalieji–FDP (2021–2024)
								SPD–Žalieji (nuo 2024)
2025

Rinkimai	Balsai	%	Vietos	+/–	EP frakcija
1979	11 370 045	40,83	33 / 81		SOC
1984	9 296 417	37,41	32 / 81	1
1989	10 525 728	37,32	30 / 81	2
1994	11 389 697	32,16	40 / 99	10	PES
1999	8 307 085	30,70	33 / 99	7
2004	5 547 971	21,52	23 / 99	10
2009	5 472 566	20,78	23 / 99	0	S&D
2014	7 999 955	27,26	27 / 96	4
2019	5 914 953	15,82	16 / 96	11
2024	5 548 528	13,94	14 / 96	2

• Oficiali svetainė (vokiečių k.)
• SPD frakcijos Bundestage svetainė