Venesuelos geografija – Venesuelos Bolivaro Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.

Venesuela išsidėsčiusi Pietų Amerikos šiaurėje, daugiausia Karibų jūros pakrantėje. Dalis Venesuelai priklausančių salų faktiškai yra Šiaurės Amerikoje.

Šalis ribojasi su Kolumbija vakaruose (sausumos sienos ilgis 2341 km), su Brazilija pietuose (2137 km), su Gajana rytuose (789 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 5267 km.^[1] Venesuelos ir Gajanos valstybinė siena ginčytina – Venesuela reiškia pretenzijas į visą vakarinę Gajanos pusę – vadinamąją Esekibo Gvajaną.

Iš šiaurės Venesuelą skalauja Karibų jūra, šiaurės vakaruose giliai įsiterpianti kaip Venesuelos įlanka. Krantai vingiuoti, daugiausia žemi, smėlėti, pakrantėse yra koralų rifų.^[2] Nuo žemyno pusės išsišauna Paragvanos, Parijos pusiasaliai. Į rytus nuo Orinoko deltos, ties Parijos įlanka, Venesuelą skalauja atviras Atlanto vandenynas. Jo krantai žemi ir pelkėti. Visas pakrantės ilgis – 2800 km.^[1]

Karibų jūroje prie Venesuelos krantų yra nedidelių salų. Jos patenka į Antilų salų Priešvėjinę grupę: Margarita (didžiausia, plotas 1071 km²), La Tortuga, La Blankilija, Los Rokeso salynas, Los Testigoso salynas ir kt., be to, gerokai toliau į šiaurę nutolusi Aveso (Paukščių) sala, į kurią pretenzijas reiškia Venesuela.

Kraštiniai Venesuelos taškai:

• šiaurėje – Aveso sala; žemyne – San Romano kyšulys (Falkonas);
• pietuose – taškas Brazilijos pasienyje (Rio Negro savivaldybė, Amazonės valst.);
• vakaruose – taškas Kolumbijos pasienyje (Chesus Marija Sempruno savivaldybė, Sulijos valst.);
• rytuose – taškas Gajanos pasienyje šalia Atlanto vandenyno pakrantės (Antonijaus Diaso savivaldybė, Amakuro Delta).

Centrinę Venesuelos dalį užima aliuvinė, tektonininėje įduboje slūgsanti Orinoko žemuma (vidutinis aukštis 100–300 m), skirianti dvi kalnuotas sritis: Andų kalnų šiaurės rytinį galą šalies šiaurėje ir Gvianos plokščiakalnį šalies pietryčiuose.^[3]

Per šalies vakarus ir šiaurę besidriekiantys Andai skiriasi į Meridos Kordiljerą (šalies vakaruose, iškyla iki 4978 m,^[1] Bolivaro k.) bei Karibų Andus (driekiasi lygiagrečiai Karibų jūros pakrantei, aukštis iki 2765 m, Naigvatos k.). Tarp Andų ir jūros driekiasi siaura žemuma. Tektoninė aliuvinė Marakaibo žemuma šiaurės vakaruose skiria pagrindinę Andų kalnų grandinę nuo Perichos kalnų, iškilusių ties Venesuelos ir Kolumbijos siena.^[2][3]

Tuojau į pietus nuo Orinoko upės kyla Gvianos plokščiakalnis, užimantis visą pietinę šalies pusę (apie 50 % teritorijos).^[2] Tai tarpeklių ir denudacinių lygumų atskirti stalkalnių ir aukštumų plotai, Brazilijos pasienyje iškylantys iki 3014 m (Neblinos k.).^[3]

Venesueloje (ypač, šiaurėje) dažni žemės drebėjimai (didžiausi 1812 m. Karakaso, 1875 m. Kukutos). Yra urvų (pvz., Guacharų urvas Karibų Anduose), karstinių darinių.^[2]

Venesuela yra kiek į šiaurę nuo pusiaujo, todėl čia būdingas subekvatorinis, o pietuose – ekvatorinis klimatas. Vasaros karštos ir lietingos, žiemos sausos. Vidutinė metinė oro temperatūra žemumose 26–29 °C, Gvianos plokščiakalnyje 20–24 °C, kalnuose 12–19 °C (aukščiau 2000 m – iki 10 °C).

Drėgnasis sezonas trunka gegužės–spalio, sausasis – gruodžio–kovo mėnesiais (skirtingose Venesuelos dalyse šiek tiek skiriasi, pietvakarinėje dalyje drėgna visus metus).^[2] Drėgniausia yra Gvianos plokščiakalnyje, kur per metus vidutiniškai iškrinta 2000–4000 mm kritulių, panašiai Meridos Kordiljeros šiauriniuose šlaituose.^[3] Orinoko žemumoje iškrinta 1000–1400 mm, o šiaurės vakaruose – iki 500 mm.^[2]

Aukštikalnėse (virš 4600 m) yra sniego.

Venesueloje dažnos perkūnijos (jomis ypač garsėja Marakaibo apyežerės – vad. Katatumbo žaibavimas), šiaurines pakrantes kartais siekia atogrąžų ciklonai.

• Karščiausia užfiksuota temperatūra: +43,6 °C (Santa Ana de Koras, 2015 m. balandžio 29 d.);^[4]
• Šalčiausia užfiksuota temperatūra: -11 °C (Piedras Blankaso viršukalnė, Meridos Kordiljera, Meridos valst.);
• Sausiausia vieta: Kumanos apylinkės;
• Drėgniausia vieta: Santo Domingas (Meridos valst.).^[5]

Venesuelai būdingas tankus upių tinklas.^[3] Upės maitinamos lietaus vandenų, drėgnuoju sezonu patvinsta. Didžioji dalis šalies teritorijos patenka į Orinoko, tekančio per centrinę dalį, baseiną. Pagrindinės kitos Orinoko baseino upės – Arauka, Apūrė, Karoni, Portugesa, Kaura. Šalies šiaurėje upės savo vandenis neša tiesiai į Karibų jūrą (Tokujas, Tujus, Katatumbas). Pietinėje dalyje siekia Amazonės baseiną (Negras, Kasikjarė). Aukštupiuose upės slenkstėtos, Gvianos plokščiakalnyje gausu krioklių (aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys, Kukenano krioklys, Jutachė krioklys, Ljovisnos krioklys ir kt.).

Šiaurės vakaruose telkšo jūrinės kilmės Marakaibo ežeras-įlanka (laikant ežeru – didžiausias Pietų Amerikoje), taip pat Valensijos ežeras. Mažų ežerėlių yra Meridos Kordiljeroje, Gvianos plokščiakalnyje. Ant upių sudaryta tvenkinių (didžiausias – Guri). Orinoko delta pasižymi pelkių ir šlapynių gausa.^[2]

Gvianos plokščiakalnyje vyrauja geležaliuminžemiai, Orinoko žemumoje – salpžemiai, šlynžemiai, rūgštžemiai. Kalnuose ir aukštumose daugiausia rudžemių ir kalkžemių. Marakaibo žemumoje yra salpžemių, verstžemių, Venesuelos įlankos pakrantėje – kalciažemių, rudžemių.^[2]

Venesuela pasižymi didele gamtine įvairove: Orinoko žemumą užima daugiausia miškingų savanų plotai, vadinami Ljanosu, taip pat savanų yra Gvianos plokščiakalnio tarpukalnėse (Gran Sabana). Drėgnieji atogrąžų miškai veši šalies pietuose (ekvatorinės Amazonijos džiunglės), taip pat Gvianos plokščiakalnio papėdėse, Andų pašlaitėse, Katatumbo baseine, Orinoko deltoje. Tuo tarpu Karibų jūros pakrantėje, aplink Marakaibo ežerą bei į pietus nuo Meridos Kordiljeros auga sausieji atogrąžų miškai. Šiaurinėje pakrantėje, Paragvanos, Parichos ir Gvachiros pusiasaliuose būdingi kserofitinių krūmokšnių sąžalynai, vietomis pusdykumės. Atlanto vandenyno pakrantėje ir vietomis Karibų pakrantėje želia mangrovės. Aukštikalnėse plyti kalnų pievos, vadinamos paramais.^[6]

2018 m. šalies miškingumas buvo 52,1 %.^[1]

Venesuela pasižymi didele bioįvairove, retų ir endeminių rūšių gausa. Šalyje aptikta >300 žinduolių rūšių (tarp jų jaguarai, ocelotai, pumos, oncilos, jaguarundžiai, akiniuotieji lokiai, elniai, krabaėdės ir pilkosios lapės, įvairių rūšių beždžionės, kapibaros, tapyrai, pekariai, mazamos, koačiai, ilgauodegės ir brazilinės ūdros, ursonai, daug šikšnosparnių rūšių; pakrantėse plaukioja banginiai, delfinai, upėse – amazoniniai delfinai), >1400 paukščių rūšių (papūgos, trupialai, kolibriai, gegutės, počiai, aramos, ibiai, kondorai, grifai ir kt.), >300 roplių rūšių (įvairios gyvatės, įskaitant anakondas, krokodilai, kaimanai), ~300 varliagyvių, ~1200 žuvų rūšių.^[2]

Saugomos teritorijos užima >54 % Venesuelos teritorijos.^[2] 2022 m. šalyje buvo 45 nacionaliniai parkai ir 36 gamtos paminklai. Didžiausius plotus saugomos teritorijos užima šalies pietuose. Seniausias nacionalinis parkas – Anri Pitjė (įkurtas 1937 m.), didžiausi – Kauros nacionalinis parkas (75 340 km²), Parimos–Tapirapeko nacionalinis parkas (38 290 km²), Kanaimos nacionalinis parkas (30 000 km², pasaulio paveldo objektas).^[7] Taip pat yra 5 Ramsaro konvencijos saugomi objektai (plotas 2656,68 km²), 3 UNESCO biosferos rezervatai.^[2]

Pagrindinės ekologinės problemos: miškų kirtimas, dirvožemio degradacija, buitinė ir pramoninė tarša (ypač, aplink Valensijos, Marakaibo ežerus, Karibų pakrantę), neatsakinga kalnakasyba.^[1]

Vikiteka: Venesuelos geografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga