Katatumbo žaibavimas (isp. Relámpago del Catatumbo) – išskirtinis atmosferos reiškinys, vykstantis šiaurės vakarų Venesueloje, Sulijos valstijoje, ties vakarinėmis Marakaibo ežero pakrantėmis, ypač ties šlapynėmis, kur į Marakaibą įteka Katatumbo upė. Šioje vietoje 140–160 kartų per metus naktimis 5 km aukštyje susitvenkia tropiniai liūtiniai debesys ir prasideda žaibavimas. Jis trunka apie 10 valandų per parą ir 280 kartų per valandą. Katatumbo žaibavimas laikomas didžiausia troposferos ozono tiekimo grandimi pasaulyje.^[1]

Žaibavimo vieta išsiskiria tuo, kad ežerą ir jį supančią lygumą čia apsupa iš trijų pusių Andų kalnai, sustabdantys oro masių judėjimą. Tada kyla statmenos oro srovės, sukeliančios elektros įtampą ir žaibavimus. Dauguma žaibų trenkia iš debesies į debesį be griaustinio (amalas). Žaibavimas prasideda maždaug valandą po sutemų. Greta atmosferos sąlygų, kaip vienos iš priežasčių lemiančių tokį gausų žaibavimą išskiriamos šios: gausios urano atsargos uolienose,^[2] pelkių išskiriamas metanas, bei gausūs naftos telkiniai.^[3]

Katatumbo žaibavimas šaltiniuose minimas nuo 1597 m., kai buvo aprašytas Lopės de Vegos poemoje La Dragontea. 2010 m. nuo sausio iki balandžio žaibavimas buvo liovęsis – kaip manoma, tai įvyko dėl sausros.^[4]