Veganizmas – gyvenimo būdas, kurio esmė – gyvūninės kilmės produktų, ypač maistui, atsisakymas. Dėl etinių motyvų veganai nepritaria gyvūnų naudojimui rūbų ir kitokioms reikmėms, kurios gali sukelti gyvūno skausmą arba jo mirtį. Kartais išskiriamos tam tikros veganizmo kategorijos. Mitybos veganai (arba griežtieji vegetarai) atsisako bet kokių gyvūninės kilmės produktų, ne tik mėsos, bet ir žuvies, kiaušinių, želatinos, pieno produktų, medaus bei kitų gyvūninės kilmės produktų. Etiniais veganais vadinami asmenys, kurie ne tik laikosi veganiškos mitybos, bet veganizmo filosofiją taiko ir kitose gyvenimo srityse, priešinasi gyvūnui panaudojimui bet kokiais tikslais. Jie nenešioja rūbų iš odos, kailių, šilko, pūkų; pasisako prieš eksperimentus su gyvūnais bei gyvūnų naudojimą pramogoms (cirkų, zoologijos sodų lankymo ir kt.).^[1]

Pagrindinės veganizmo priežastys yra etinės, nors gali būti ir kitokių (pvz., sveikatos, dvasinės bei religinės).

Žodis „veganas“ pirmą kartą buvo paminėtas Donaldo Watsono 1944 m., pirmajame žurnalo „Vegan News“ numeryje. Jame jis teigė, jog žmonija turi atsisakyti gyvūnų išnaudojimo, bei tai, kad lig tol vegetarų vartoti pieno produktai negali būti įtraukti į „humanišką dietą“.^[2] Tais pačiais metais jis įkūrė Anglijos Veganų Draugiją. Šiuo metu analogiškos veganų asociacijos yra įsisteigusios daugelyje pasaulio valstybių.^[3]

Vegetarizmo pradžia gali būti siejama jau su Indo slėnio civilizacija 3300–1300 m. pr. m. e.^[4][5][6][7] Tarp ankstyvųjų vegetarų buvo indų filosofai Mahavira ir Kunakunda, indų poetas Valuvaras, indų imperatoriai Čandragupta ir Ašoka. Vegetarais buvo graikų filosofai Empedoklis, Plutarchas, Plotinas ir Porfirijus; romėnų poetas Ovidijus, dramaturgas Seneka Jaunesnysis.^[8][9] Pirmasis žinomas veganas buvo arabų poetas Al Maaris.^[10] Šių ankstyvųjų vegetarų ir veganų motyvacija rėmėsi sveikatos, sielų persikūnijimo, gyvūnų gerovės ir kitais argumentais.

Kaip reikšmingas judėjimas vegetarizmas susikūrė XIX a. Anglijoje ir JAV.^[11] Dalis vegetarų visiškai atsisakė gyvūninės kilmės produktų. 1813 m. poetas Persis Šelis išleido „Natūralios dietos pateisinimą“, kuriame skatino atsisakyti gyvūninės kilmės maisto ir alkoholio, o 1815 m. Londono gydytojas William Lambe paskelbė, kad „vandens ir daržovių dieta“ gali pagydyti nuo visų ligų. Lambe teigė, kad mėsos valgymas ir pieno produktų valgymas yra tos pačios sistemos šakos, dėl to jų reikia atsisakyti kartu. XIX a. pradžioje susikūrė ir keletas veganų bendruomenių.

1843 m. Alcott House bendruomenės nariai įkūrė Britų ir užsienio draugiją humaniškumo ir gyvūninio maisto atsisakymo skatinimui, kuriai vadovavo Sophia Chichester, turtinga Alcott House bendruomenės mecenatė.^[12][13] Alcott House nariai taip pat padėjo įkurti britų Vegetarų draugiją, kurios pirmasis susirinkimas įvyko 1847 m. Ramsgeite, Kente.^[14]

Draugijos žurnale „Vegetarian Messenger“ 1851 m. paskelbtame straipsnyje aptarinėtos alternatyvos odiniams batams, o tai rodo, kad draugijoje buvo veganų, kurie visiškai atsisakė gyvūninių produktų ir ne tik maistui.^[15]

Etinis veganizmas remiasi žinojimu, kad gyvūnai yra galinčios jausti skausmą ir norinčios gyventi būtybės. Tai laikoma pakankama sąlyga, kad jie nebūtų kankinami ar žudomi. Veganai bei gyvūnų teisių organizacijos pabrėžia, kad žmonės neturi jokios svarios priežasties išnaudoti gyvūnus, nes, jų nuomone, kiekvienas gali būti sveikas ir energingas maitindamasis tik augalinės kilmės maistu. Taip pat teigiama, kad gyvybiškai svarbūs gyvūno poreikiai (išlikimas gyvam, nebuvimas kančioje ir kt.) neturėtų būti laikomi mažiau svarbūs už negyvybiškai svarbius žmogaus poreikius (noras pasilinksminti, patirti malonumą, turėti daugiau patogumų ir kt).^[16] Dėl šios priežasties veganai nepalaiko cirkų, medžioklės, žvejybos, zoologijos sodų ir kitokios veiklos, į kurią tik dėl pramogų ar noro linksmai praleisti laisvalaikį yra įtraukiami gyvūnai. Veganizmas taip pat propaguoja alternatyvas, kurios būtų naudingos žmonėms, gyvūnams ir aplinkai.

Veganai pabrėžia, kad „maistinių gyvūnų“ gyvenimas nelaisvėje nuo pradžios iki pabaigos yra nenatūralus, o augintojų dėmesys nukreiptas daugiausiai į didesnį pelno gavimą. Gyvūnai yra dirbtinai veisiami, kastruojami nenaudojant nuskausminamųjų, karvėms pašalinami ragai, o vištoms – snapų galai, išvedamos veislės, kurios dėl savo nenatūralių fizinių savybių patiria skausmą, ir kt. Teigiama, kad prievarta ir baimė yra šiuolaikinio gyvulių auginimo, transportavimo ir skerdimo kasdienybė.^[17] Plačiai žinomi Polo Makartnio žodžiai „Jei skerdyklos turėtų stiklines sienas, visi būtų vegetarai“.^[18]

Etinio veganizmo kritikai teigia, kad mityba vien augalais nesustabdo gyvūnų žudymo, nes žemės dirbimo, derliaus nuėmimo ar kitų augalininkystėje atliekamų darbų metu sužeidžiama arba mirtinai sužalojama daugybė smulkių gyvūnų – daugiau nei gyvulininkystėje.^[19] Taip pat teigiama, kad bet koks vartojimas netiesiogiai sukelia kažkam mirtį. Pavyzdžiui, knygų (ar kitų daiktų pagamintų iš medžio) pirkimu, mašinos vairavimu, elektros naudojimu – visu tuo prisidedama prie kenkimo aplinkai, o tuo pačiu ir prie netiesioginio gyvūnų žudymo. Anot kritikų, vien pats žmogaus egzistavimas ir minimalių poreikių patenkinimas gali kelti kažkam kančią, nors veganizmo pasekėjai teigia, kad jų tikslas yra ne panaikinti kančią Žemėje, bet ją sumažinti ir neprisidėti prie nesunkiai išvengiamo jos sukėlimo.

Šiai kritikai prieštarauja kai kurie kiti tyrimai, parodantys, kad veganiška mityba, vertinant maisto suvartojimo poreikius vienam gyventojui, iš tiesų sumažintų gyvūnų mirčių skaičių. Kadangi tokį patį baltymų kiekį galima pagaminti iš 1 hektaro grūdais apsėtos žemės, 2,6 hektaro ganyklos, skirtos karvėms arba 10 hektarų skirtų mėsiniams galvijams, veganiškai mitybai būtų reikalinga mažiau dirbamos žemės. Tokiu būdu vieno gyventojo baltymų poreikio patenkinimui veganiškos mitybos atveju per metus būtų nužudoma 0,3, vegetariškos – 0,39, o visavalgiškos – 1,5 laukinio gyvūno (čia neįtraukiami dar ir tie, kurie būtų nužudomi tiesioginiam suvartojimui).^[20]

Didžiausia pasaulyje mitybos specialistų organizacija „American Dietetic Association“ bei Kanados dietologų asociacija „Dietitians of Canada“ patvirtina, kad tiek subalansuota vegetariška, tiek veganiška mityba yra sveika ir tinkama visiems žmonės ir visose gyvenimo etapuose, įskaitant nėščiąsias, žindančias kūdikius moteris, paauglius ir vaikus bei senyvo amžiaus žmones.^[21][22] Tačiau atskaitoje perspėjama, kad blogai suplanuota veganiška mityba gali neužtikrinti pakankamo geležies, cinko, kalcio, jodo, nepakeičiamų riebiųjų rūgščių ir vitamino B12 gavimo.

Įvairiais medicininiais tyrimais įrodyta, kad mažesnis gyvūninių produktų vartojimas susijęs su geresne žmonių sveikata. Valgantys mėsą, kiaušinius ir pieno produktus statistiškai dažniau serga daugeliu šiuo metu dažniausiai pasitaikančių ligų (antro tipo diabetu, osteoporoze, astma, žarnyno, krūties, prostatos vėžiu, širdies, kraujagyslių ir kitomis);^{[23][24][25][26]} veganų kūno masės indeksas paprastai yra mažesnis, kas reiškia mažesnę susijusių su viršsvoriu ir nutukimu ligų riziką.^[27][28][29] Su augaliniu maistu gaunami žymiai mažesni kiekiai pesticidų ir kitų žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų, nes gyvūnai, kurie šeriami intensyviai užaugintais pašarais, būdami aukštesniame mitybos grandinės lygmenyje, didesnį šių kenksmingų medžiagų kiekį sukaupia savo organizmuose.^[30][31] Šie chemikalai su motinos pienu gali būti perduodami ir kūdikiams. Atlikti tyrimai parodė, kad kuo mažiau motina valgo gyvūninių produktų, tuo jos piene aptinkama mažiau šių medžiagų.^[32][33] Ypatingai didelė rizika atsiranda valgant žuvį, kuri linkus sukaupti didelius kiekius sunkiųjų metalų ir kitų dėl žmogaus veiklos atsiradusių kenksmingų medžiagų.^[34]

Lietuvos spaudoje galima aptikti ne vieną straipsnį, kuriame kai kurie medikai išreiškia skeptišką požiūrį į veganinę mitybą.^[35][36][37] Juose dažniausiai teigiama, kad augaliniu maistu paremta mityba gali neužtikrinti pakankamo kai kurių maistinių medžiagų gavimo, ypač geležies, cinko, kalcio ar pilnaverčių baltymų. Taip pat abejojama, ar toks maitinimasis yra tinkamas „mūsų klimato juostoje“. Iniciatyvinė grupė „Gerbk gyvūnų teises“ yra paskelbus savo nuomonę apie šiuos ir kitus su sveikata susijusius teiginius.^{[38][39][40][41]} Oficiali Lietuvos medikų nuomonė veganizmo klausimu nėra pasirodžiusi.

Latvijos sveikatos apsaugos ministerija 2007 m. rugpjūčio 3 d. išleido oficialų pranešimą, kuriame teigia, jog „vegetariška bei veganiška mityba yra sveika, ir augalinės kilmės produktai gali užtikrinti kūno aprūpinimą visomis būtinomis medžiagomis“.^[42]

Taip pat skaitykite: Gyvulininkystės aplinkosauginis poveikis.

Žmonės, tampantys veganais dėl aplinkosaugos bei resursų ekonomikos priežasčių, vadovaujasi tuo, kad maitinantis augaliniais produktais yra sunaudojama mažiau resursų (dirbamos žemės^[43], vandens^[44] , energijos^[45][46]) bei padaroma mažesnė žala aplinkai.^[47] Taip pat teigiama, kad perėjimas prie veganiškos (arba labiau vegetariškos) mitybos turėtų didelę įtaką pasaulinio bado problemos išsprendimui, kadangi mėsos gamyba, palyginus su augaliniu maistu, nėra labai efektyvi dirbamų plotų, vandens ir energijos panaudojimo prasme, todėl auginant augalus tiesioginiam suvartojimui būtų įmanoma išmaitinti žymiai daugiau žmonių.^[48][49] Pavyzdžiui, yra paskaičiuota, kad šiuo metu JAV išauginti ir pašarams naudojami grūdai galėtų išmaitinti apie 1,3 mlrd. gyventojų.^[50]

2006 metų lapkritį Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija išleido pranešimą,^[51] teigiantį, kad gyvulininkystė pagamina daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (18 % visų antropogeninių šiltnamio dujų) nei visos pasaulio transporto priemonės kartu paėmus (13,5 %^[52]), jų tarpe 9 % viso pasaulio anglies dioksido dujų, 65 % azoto suboksido, 37 % metano dujų ir 67 % amoniako. Pranešime įvardinami ir kiti faktai: šiuo metu gyvūnų auginimui yra naudojama 30 proc. Žemės sausumos ir 70 proc. dirbamos žemės; ši pramonė yra pagrindinis vandens taršos šaltinis, be to ir didžiausia vandens išteklių naudotoja; gyvulininkystė yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo pasaulyje.

Tyrimais įrodyta ir tai, kad gyvūniniai produktai reikalauja didelių energijos sąnaudų. Kad mėsoje susidarytų 1 kilogramas baltymų, gyvūnas, priklausomai nuo rūšies ir auginimo sąlygų, iš pašaro jų turi gauti maždaug 6 kilogramus. Likusi dalis panaudojama gyvūno kūno funkcijoms ir poreikiams patenkinti: judėjimui, šilumos palaikymui, medžiagų apykaitai, kvėpavimui ir t. t. Energijos panaudojimo efektyvumas skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies, jo pašaro, auginimo būdo, transportavimo ir kitų veiksnių. Yra apskaičiuota,^[53] kad norint gauti viena kaloriją jautienos baltymų, reikia sunaudoti apie 40 kalorijų energijos. Kiaulienos atveju šis santykis yra 1:14, kiaušinių – 1:39, pieno – 1:14. Didžiuliam pašarų kiekiui užauginti, transportuoti ir perdirbti sunaudojama daug degalų ir į aplinką išskiriami milžiniški kiekiai klimato kaitą sukeliančių dujų. Iš to daroma išvada, kad daug efektyviau ir ekologiškiau vietoje pašarų gyvūnams auginti kultūras tinkamas tiesioginiam žmonių maistui. Taip būtų sutaupyta daug energijos, pačios žemės ir žymiai sumažinta tarša.^[54][55]

2002 m. Jungtinėje Karalystėje atliktoje apklausoje, 5 % respondentų teigė save laikantys vegetarais arba veganais, bet tik 1,45 % sakė, kad vengia „visų gyvūnų produktų“ ir tik 0,25 % teigė nevartojantys pieno produktų.^[56] 2005 m. „The Times“ žurnalas apskaičiavo, kad veganais yra maždaug 250 000 Britanijos gyventojų (0,4 % visos šalies populiacijos).^[57] Įvairios apklausos 10-tame XX amžiaus dešimtmetyje atskleidė, kad 0,27 % – 1,6 % Švedijos populiacijos tuo metu buvo veganais.^[58] Nyderlandų veganų asociacija apskaičiavo, kad šalyje yra apie 16 000 veganų, kas sudarytų 0,1 % visų šalies gyventojų.^[59] Vokietijoje atliktame maisto vartojimo tyrime 0,1 % dalyvavusių moterų ir 0,05 % dalyvavusių vyrų buvo veganai.^[60] 2002 m. „Time“ ir „CNN“ atlikta apklausa atskleidė, kad veganais save laiko maždaug 0,2 % visų JAV suaugusiųjų, o vegetarais – 4 %.^[61] 2012 m. liepą atlikta Gallup apklausa parodė, kad prie veganų save priskiria 2 % arba apie 6,2 mln. JAV gyventojų. Tos pačios apklausos duomenimis, vegetarų šalyje yra 5 %.^[62]

Daugelis tautų turi nemažai tradicinių patiekalų, tinkamų veganiškai mitybai, įskaitant tokius sudėtinius produktus kaip, pavyzdžiui, tofu, tempe ir seitanas Azijos virtuvėje.^{[63][64][65][66]} Beveik visi receptai, kurie tradiciškai yra su gyvūninės kilmės produktais, gali būti pritaikyti veganams pakeičiant gyvūnines sudėtines dalis augaliniais analogais. Pavyzdžiui, vietoj karvės pieno gali būti naudojamas riešutų, grūdų, ryžių arba sojos pienas,^[66][67] kiaušiniai gali būti pakeisti obuolių padažu, komerciniais krakmolo pagrindu sudarytais pakaitalais, ir kt.^[66][67][68] Taip pat plačiai yra prieinami dirbtinės „mėsos“ produktai (analogai, taip pat vadinami „mėsos imitacijomis“), pagaminti iš sojos, glitimo, daržovių, grūdų, lęšių, ir kt. – savo išorine išvaizda, o kartais ir skoniu, tokie produktai yra labai panašūs į mėsos produktus, įskaitant dešrų, jautienos, mėsainių, vištienos grynuolių ir kt. imitacijas.^[66][69]

• 
  Veganiškas aviečių ir kriaušių tortas
• 
  Patiekalas iš tofu
• 
  Šokoladiniai saldumynai
• 
  Avižiniai šokolado, aviečių ir razinų sausainiai
• 
  Tamatar Ka sriuba
• 
  Moliūgų sėklų bei lęšių kotletai su skrudintu česnaku, bulvių koše ir salotomis
• 
  Riešutai ir razinos - sveikas užkandis

• Gyvūnų teisės
• Vegetarizmas
• AuGalingas pirmadienis