Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pašaras – gyvuliams skirtas maistas. Pašarų balanse matyti kokį kiekį sudaro atskiros pašarų rūšys (koncentruoti, sultingi, stambūs ir t. t.). Pašarai perskaičiuojami į pašarinius vienetus ir nustatoma jų procentinė sudėtis. Pašaro maistingumo rodiklis priklauso nuo pašariniam vienetui tenkančių virškinamųjų proteinų, karotino, vitaminų, mineralinių druskų ir kitų gyvulio organizmui reikalingų medžiagų.

Pašarų skaičius ir jų įvairovė yra pakankamai didelis, todėl gana sudėtinga juos suklasifikuoti. Dėl patogumo, gyvūnų mityboje naudojamus pašarus galima suskirstyti šitaip: stambūs pašarai, koncentruotieji pašarai, antriniai pašarai (šalutiniai perdirbamosios pramonės produktai), baltyminiai papildai, mineraliniai papildai, vitaminų papildai, specialios paskirties pašarai, pašarų priedai.

Stambūs pašarai – tai mažo tūrinio svorio, turintys nedidelį kiekį energijos ir daugiau nei 18 % ląstelienos pašarai. Tai žolinis ar kitų žalių augalų vegetacinės masės ir svarbiausias žolėdžių gyvūnų (galvijų, avių, ožkų, arklių) pašaras. Lyginant su koncentruotaisiais pašarais, stambių pašarų, dėl juose esančio lignino, mažesnis virškinamumas. Stambiuose pašaruose daugiau kalcio, kalio, mikroelementų ir riebaluose tirpių vitaminų, tačiau mažiau fosforo nei koncentruotuose pašaruose. Žalių baltymų kiekis įvairiuose stambiuose pašaruose labai skiriasi ir priklauso nuo augalo veislės, vegetacijos fazės, tręšimo lygio ir kt. (pvz., ankštinėse žolėse žalių baltymų būna daugiau nei 20 %, o šiauduose – tik 3-4 %). Taigi, gyvūnų mitybos požiūriu, stambūs pašarai gali būti labai vertingas mitybinių medžiagų šaltinis (jauna varpinių, varpinių-ankštinių, ankštinių žolė, kukurūzų vegetacinė masė ir iš jų pagamintas geros kokybės šienas ir/ar silosas) ir labai prastas (daugiamečių žolių nuokulos, šiaudai, labai peraugusi žolė ir iš jos pagamintas šienas ir/ar silosas). Stambiuosius pašarus galima suskirstyti į sekančias grupes: ganyklos (ganyklų žolė), šienas, silosas, šiaudai bei sėklinių žolių nuokulos.

Pagrindiniai stambiųjų pašarų apdorojimo metodai yra: jų smulkinimas (kapojimas, traiškymas, malimas), džiovinimas (įskaitant dirbtinį džiovinimą), mirkymas, granuliavimas, briketavimas ir cheminis apdorojimas.

Smulkinti stambūs pašarai, lyginant su nesmulkintais, padeda: lengviau mechanizuoti šėrimo darbus; jų sandėliavimui reikia mažiau patalpų; sumažėja atliekų (išėdų) kiekis ir šiek tiek pagerėja gyvūnų produktyvumas. Smulkinimo efektas didesnis tuomet, kuomet šiuo metodu apdorojami blogesnės kokybės stambūs pašarai.

Granuliuojamos arba briketuojamos dirbtinai džiovintos baltymingos žolės, o retais atvejais, labai geros kokybės šienas, prieš tai jį sumalant.

Rečiau taikomi stambiųjų pašarų apdorojimo būdai yra: šiaudų arba šieno amonizavimas arba apdorojimas natrio šarmu. Stambių pašarų amonizavimas ir apdorojimas natrio šarmu pagerina ląstelienos virškinamumą.

Šiaudai tinka ne tik kraikui, bet ir suaugusių atrajojančių gyvūnų šėrimui. Energetinė šiaudų vertė yra gana didelė – 1 kg šiaudų turi 4400 kcal – beveik tiek pat, kiek ir šieno sausa medžiaga. Geriausiai šiaudų maisto medžiagas pasisavina galvijai. Jiems dažniausiai duodami avižinių arba miežinių šiaudų. Mažiausiai maistingi žieminių javų šiaudai. Šiaudus ilgai išlaikyti galima tiktai išdžiovinus (palaidus arba presuotus) arba silosuotus.

Antriniai pašarai (šalutiniai perdirbamosios pramonės ir grūdinių bei sėklinių augalų derliaus dorojimo produktai) – tai pašarai gauti perdirbant augalinę produkciją, skerdžiant gyvūnus ir perdirbant gyvūninę produkciją. Antrinių pašarų įvairovė labai didelė: tai grūdų sėlenos, aliejinių augalų sėklų išspaudos arba rupiniai, cukrinių runkelių griežiniai ir melasa, kukurūzų grūdų tarkiai, alaus gamybos šalutiniai produktai, mėsos, mėsos kaulų miltai ir kt. Prie antrinių pašarų galima priskirti šiaudus ir sėklinių žolių nuokulas ir pan.

Sėlenos gali būti kvietinės, ruginės, miežinės, avižinės, žirninės ir kt. Sėlenų pašarinė vertė labai priklauso nuo malimo būdo: juo didesnė malamų grūdų miltų išeiga, tuo prastesnės sėlenos. Visų rūšių sėlenos yra baltymingesnės už grūdus, tačiau turi daugiau ląstelienos.

Aliejinių augalų sėklų išspaudos ir rupiniai. Išspaudos gaminamos iš augalų sėklų aliejų spaudžiant presais, o rupiniai – ekstaguojant aliejų organiniais tirpikliais. Palyginti su grūdais, išspaudos ir rupiniai yra menkesnės energetinės vertės, tačiau juose daugiau proteinų.

Cukrinių runkelių griežiniai - šalutinis cukraus gamybos produktas, sudarytas iš cukrinių runkelių ekstraguotų ir išdžiovintų griežinėlių (druskos rūgštyje netirpių pelenų kiekis ne didesnis kaip 4,5 %). Švieži griežiniai greitai genda, o juos džiovinti yra gana brangu. Todėl nusausinti cukrinių runkelių griežiniai yra silosuojami.

Kukurūzų krakmolo ir sirupo gamybos technologiniame procese iš išmirkytų ir sutrupintų bei sumaltų kukurūzų grūdų košės yra atskiriami daigeliai, ląsteliena, gliutenas (šios medžiagos ir yra kukurūzų tarkiai) ir krakmolo pienelis, iš kurio gaminamas sirupas. Švieži kukurūzų tarkiai pagal baltymų kiekį prilygsta žirnių grūdams, o pagal riebalų kiekį – rapsų išspaudoms. Cheminės sudėties ir mitybinės vertės duomenys rodo, kad švieži kukurūzų tarkiai – baltymingas ir daug apykaitos energijos turintis pašaras. Tarkiai labai greit gendantis pašaras, todėl jie džiovinami arba silosuojami.

Saladinas - alui gaminti panaudotų miežių liekanos po fermentacijos. Jame yra iki 24 % proteinų. Tai labai greit gendantis pašaras. Žlaugtai (broga) – labai vandeningas (apie 75 % vandens), mažai maistingas pašaras. Švieži žlaugtai duodami penimiems galvijams. Salyklo daigeliai yra panašaus maistingumo kaip sėlenos, gerai išdžiovinti būna šviesios spalvos ir yra labai hidroskopiški. Juos reikia laikyti sausoje patalpoje, prieš šėrimą išmirkyti vandenyje.

Iš mėsos atliekų arba menkos vertės mėsos ir kai kurių subproduktų garais ir karštu vandeniu ekstraguojami riebalai, paskui džiovinama ir malama. Tai labai baltymingas, daug amino rūgščių turintis pašaras.

Baltyminiai papildai – tai pašarai, kuriuose yra ne mažiau kaip 20 % žalių baltymų. Baltyminiai papildai yra pavadinami ir klasifikuojami priklausomai nuo jų kilmės ir gavimo būdo. Pagal kilmę baltyminius papildus galima suskirstyti į gyvūninius ir augalinius.

Gyvūniniai baltyminiai papildai – tai:

• mėsos,
• mėsos-kaulų,
• kraujo miltai,
• žuvų miltai,
• kiaušinių miltai,
• pieno miltai ir pan.

Šiuo metu Europos Sąjungos šalyse žemės ūkio paskirties gyvūnų mitybai gyvūninės kilmės baltyminius papildus naudoti uždrausta.

Augaliniai baltyminiai papildai – tai:

• daugiausiai aliejinių augalų perdirbimo šalutiniai produktai:
  • sojos,
  • saulėgrąžų,
  • rapsų,
  • medvilnės,
  • linų,
  • sėmenų rupiniai ir išspaudos.

Mineraliniai papildai – tai vienos ar daugiau mineralinių medžiagų šaltinis, galintis patenkinti gyvūnų poreikį tam tikram mineraliniam elementui. Dažniausiai gyvūnams reikia NaCl (tai pagrindinė druska), makroelementų Ca, P, Mg kartais S ir mikroelementų Cu, Fe, I, Mn, Zn ir kartais Co ir Se. Reikiamus mineralinius mišinius galima paruošti ūkyje, tačiau geriausia juos įsigyti gatavai paruoštus. Patogiausia mineralinius mišinius gyvūnams atiduoti su kombinuotaisiais pašarais.

Vitaminų papildai – tai vieno ar daugiau vitaminų šaltinis, galintis patenkinti gyvūnų poreikį tam tikram vitaminui, kad būtų užtikrintas normalus gyvūnų augimas, produkcijos gavimas, reprodukcinės funkcijos ir kad gyvūnai būtų sveiki. Šiuolaikinėje gyvūnų mitybos praktikoje, reikiamas įvairių vitaminų kiekis atiduodamas gyvūnams premiksų formoje.

Specialios paskirties pašarams priskiriama: krekenos, pieno pakaitalai, gyvūniniai taukai ir augaliniai aliejai bei melasa.

Krekenos – tai pirmasis žinduolių gyvūnų pienas po jauniklio atsivedimo, kuriame yra specialių antikūnių ir kurie sukuria naujagimio organizme tam tikrą imunitetą.

Pieno pakaitalai – tai specialių ingredientų mišinys galintis jaunikliams gyvūnams pakeisti motinos pieną. Pieno pakaitalai sudaromi iš išdžiovintų pieno |išrūgų, kazeino, nugriebto pieno miltelių, sojos baltymų, gyvūninių taukų, augalinio aliejaus, laktozės, dekstrozės ir būtiniausių mineralinių medžiagų ir vitaminų. Geros kokybės pieno pakaitale turi būti 22-25 % žalių baltymų ir 10-20 % žalių riebalų.

Gyvūninius taukai ir augaliniai aliejai – naudojami gyvūnų mityboje nedideliais kiekiais (iki 7-10 % raciono sausųjų medžiagų) paros davinio energetinei vertei padidinti.

Melasa – tai yra šalutinis cukrinių runkelių ar cukranendrių perdirbimo į cukrų produktas. Melasa taip pat gaunama iš medienos gaminant celiuliozę. Melasos vertę nurodo joje esantis cukraus kiekis.

Pašarų priedai – tai medžiagos ar preparatai, gerinantys pašarų virškinimą, skatinantys gyvūnų produktyvumą ir tenkinantys jų mitybos poreikius įvairiais auginimo laikotarpiais bei mažinantys žalingą gyvūnų medžiagų apykaitos produktų (fekalijų ir šlapimo) poveikį aplinkai bei medžiagos slopinančios pašarų gedimą, gerinančios pašarų skonines savybes ir jų suėdimą, pašarų virškinamumą ir įsisavinimą, reguliuojančios siloso fermentaciją ir kt. Pašarų priedus galima suskirstyti 5 sekančias kategorijas:

• technologiniai priedai - (t. y. konservantai, antioksidantai, emulsikliai, stabilizatoriai, parūgštintojai, siloso priedai);
• jusliniai priedai - (t. y. aromatinės ir spalvinės medžiagos);
• mitybiniai priedai - (vitaminai, amino rūgštys, mineralinės medžiagos makro ir mikroelementai);
• zootechniniai priedai - (t. y. medžiagos gerinančios virškinimo trakto veiklą, žarnyno mikrofloros stabilizatoriai);
• kokcidiostatikai ir histomonostatai – tai vaistinės medžiagos apsaugančios nuo kokcidijų infekcijos.

Antibiotikai – tai pelėsių, bakterijų, grybų ir kai kurių žalių augalų produkuojama medžiaga, pasižyminti bakteriocidinėmis ir bakteriostatinėmis savybėmis. Nuo 2006 metų pradžios Europos Sąjungos šalyse antibiotikus dėti į pašarus uždrausta.

Kvapiosios (aromatinės) medžiagos – tai pašarų priedai gerinantys pašaro kvapą, skonį ir jo suėdimą. Dažniausiai naudojami gaminant pašarų papildus ir kombinuotuosius pašarus.

Antioksidantai – tai medžiagų mišiniai slopinantys polinesočiųjų riebalų rūgščių oksidaciją (gedimą).

Parūgštintojai – tai daugiausia organinių rūgščių pagrindu paruošti mišiniai, gerinantys gimusių ir atjunkytų nuo motinų gyvūnų virškinimo trakto veiklą, mažinantys viduriavimą ir gerinantys jų augimą.

Probiotikai – tai specialiai atrinktų, dažniausiai pieno rūgštį produkuojančių gyvų bakterijų štamai arba specialiai atrinktos gyvos mielės, kurie apsaugo jaunų gyvūnų virškinimo traktą nuo žalingų mikroorganizmų, sukuria žarnyne tinkamą mikroflorą, mažina viduriavimą, gerina gyvūnų sveikatingumą ir jų augimą. Probiotikai yra gyvų mikroorganizmų preparatai, darantys teigiamą poveikį žmonių bei gyvūnų sveikatai ir gerinantys virškinamojo trakto mikrobinį balansą. Probiotikai yra sukurti normalios gyvulių mikrofloros virškinamajame trakte pagrindu, todėl neturi neigiamų higieninių pasekmių.

Prebiotikai – tai angliavandenilinės medžiagos (oligosacharidai), kurios nevirškinamos gyvūnų virškinamajame trakte, bet jos skatina naudingos mikrofloros augimą ir stimuliuoja naudingų žarnyno mikroorganizmų veiklą.

Fitobiotikai – tai augalinės kilmės preparatai ir jų fitocheminės sudėtinės dalys, kurios teigiamai veikia gyvūnų žarnyno mikroflorą. Fitobiotikams priskiriami augalinės kilmės preparatai ir jų fitocheminės sudėtinės dalys, kurios teigiamai veikia gyvulio žarnyno mikroflorą. Augaliniame pašare esančių fitocheminių medžiagų poveikis susijęs su degeneratyvinių procesų organizme slopinimu.

Fermentai – tai baltyminių medžiagų kompleksas, kurios pasigamina augalų ląstelėse ir kurios greitina chemines reakcijas nekenkdamos augalui ar gyvūnui. Į pašarus fermentai dedami, kad pagerinti jų virškinamumą ir įsisavinimą.

Inokuliantas – tai bakterijų, dažniausiai pieno rūgštį produkuojančių, mišinys pagreitinantis ir pagerinantis silosuojamos masės fermentacijos procesus ir mažinantis mitybinių medžiagų nuostolius.

Organinės rūgštys – jos gali būti naudojamos kaip silosavimo priedai, fermentacijos procesams stabilizuoti ir mitybinių medžiagų nuostoliams silose mažinti. Tuo pačiu organinės rūgštys gali būti naudojamos kaip pašarų parūgštintojai jaunų gyvūnų virškinimo procesams stabilizuoti.

Pašarams apskaityti daugumoje pasaulio šalių naudojama taip vadinama metrinė matų sistema. Baziniai metrinės matų sistemos vienetai yra: metras (ilgis/distancija), gramas (svoris) ir litras (talpa). Naudojant prefiksus (priešdėlius) baziniai metrinės matų sistemos vienetai yra mažinami ar didinami.

Apskaičiuojant grūdų derlių, juos parduodant ar skiriant gyvūnų šėrimui jie yra sveriami, todėl tai nesudaro sunkumų jų apskaitai.

Sverti šieną praktiškai neįmanoma, be to tai būtų per brangu ir beprasmiška. Todėl šieno kiekis svorio vienetais (dažniausia tonomis) yra nustatomas apskaičiavimo būdu, t. y. pašaro bendrą tūrį dauginant iš tūrinio svorio. Tūrinis svoris pateikiamas lentelėje.

Šieno tūris apskaičiuojamas taip:

Klojimuose ir daržinėse sukrauto šieno tūris apskaičiuojamas, išmatavus sukrauto pašaro ilgį, plotį, aukštį ir gautus skaičius sudauginus. Jei daržinėje ar klojime šieno prikrauta iki pat stogo, tai pastogėje pašaro tūris apskaičiuojamas padauginus pašaro aukštį ir ilgį iš pusės pločio.

Šieno stirtos tūris skaičiuojamas išmatavus stirtos plotį, apimtį ir ilgį. Plotis matuojamas abiejuose stirtos galuose 0,5-1 metro aukščio nuo žemės, po to apskaičiuojamas vidutinis plotis. Analogiškai sužinomas vidutinis ilgis. Stirtos apimtis matuojama rulete per stirtos viršų. Jei stirtos vienas galas aukštesnis, o kitas žemesnis, apimtis matuojama keliose vietose ir po to apskaičiuojamas vidurkis.

Formulės stirtos tūriui apskaičiuoti parenkamos atsižvelgus į stirtos skerspjūvio formą:

• kai stirtos apvalios žemos arba vidutinio aukščio,

${\displaystyle T=(0,52A-0,44P)PI}$;

• kai apvalios aukštos (aukštis didesnis už plotį),

${\displaystyle T=(0,52A-0,46P)PI}$;

• kai stirtos įvairių matmenų, viršūnė plokščia,

${\displaystyle T=(0,56A-0,55P)PI}$;

• kai stirtos viršūnė smaila,

${\displaystyle T={\frac {API}{4}}}$

čia - T - tūris (m³); A - apimtis (m); P - stirtos plotis (m); I - stirtos ilgis (m).

Kraunant kūgiais, tūris nustatomas išmatavus šieno apimtį ir pagrindo apimtį (apskritimo) ilgį. Pagrindo apimtis matuojama rulete nuo žemės vienoje kūgio pusėje, per kūgio viršūnę iki žemės kitoje pusėje. Matuoti reikia du kartus. Antrąkart matuojant per kūgio viršūnę einanti ruletė turi sudaryti statų kampą su pirmąkart ėjusia ruletės linija. Kūgio pagrindo ilgis matuojamas prie žemės. Jei kūgis netaisyklingos formos (apačioje siauresnis, viršuje arba per vidurį platesnis), tada matuojama prie žemės ir plačiausioje vietoje. Pagrindo apimtis gaunama apskaičiavus gautų matmenų vidurkį.

Kūgio tūris sužinomas pagal tokias formules:

• kai kūgis aukštas

${\displaystyle T=(0,04A-0,012B)B^{2}}$;

• kai kūgis žemas

${\displaystyle T={\frac {BA^{2}}{33}}}$

čia - A kūgio apimtis (m); B - kūgio pagrindo apimtis (m).

Siloso svorinis kiekis gali būti apskaičiuojamas tokiu pat principu kaip ir šieno, nustatant siloso saugyklos tūrį ir pašaro 1 m³ svorį. Tačiau siloso tūrinis svoris įvairuoja daug daugiau, nei šieno ar kitų džiovintų pašarų ir tai labiausiai priklauso nuo sausųjų medžiagų kiekio silose ir mažiau nuo silosuojamos žaliavos. Tranšėjoje ar kaupe gerai suslėgto žolių ar kukurūzų siloso turinčio 30 – 40 % sausųjų medžiagų 1 m³ sveria 560 – 650 kg.

Visų pirma yra išanalizuojama, kaip ir iš kokių žaliavų buvo pagamintas pašaras, atkreipiant dėmesį į jo gamybos sąlygas, naudotas jų gamybai priemones, taikytas technologijas ir naudotus priedus. Paimtas iš saugyklos pašaras pirmiausia įvertinamas vizualiai ir pagal kvapą, o kartais ir skonį. Tai yra vadinama fiziniu pašarų vertinimu.

Vertinant silosą ir šieną, dažniausiai nustatoma:

• iš kokios žolių ir kitų žalių augalų rūšies ir veislės ir kokiame jų vegetacijos tarpsnyje buvo pagamintas pašaras. Pagal šiuos duomenis galima daryti pirmines išvadas apie pašaro mitybinę vertę. Todėl labai svarbu pašaro gamybos metu registruoti šiuos duomenis;
• augalų lapų ir stiebų santykis šiene ir silose leidžia daryti prielaidas apie pašaro vertę, ypač baltymų atžvilgiu. Kuo daugiau augalų lapų ir mažiau stiebų tuo pašaras vertingesnis;
• labai svarbus pašaro fizinis indikatorius yra jo spalva. Jei šienas žalsvos spalvos jo mitybinė ir higieninė kokybė gera, jame yra daug karotino. Jeigu šienas tamsiai rudos spalvos jis yra prastos kokybės, greičiausiai sukrautas per drėgnas ir pakaitęs. Jeigu silosas rudos spalvos, tai galima manyti kad jo fermentacija buvo nekokybiška ir jis kaito;
• svarbu nustatyti ar šienas ir silosas neužteršti pelėsiais, kurie labai aiškiai pastebimi kaip šviesiai pilkos spalvos židiniai. Tokiame pašare gali būti gyvūnams kenksmingų mikotoksinų;
• šieno ir siloso mitybinę vertę įtakoja ir jame galimos pašalinės priemaišos. Dažniausiai pasitaikančios yra piktžolės ir ražienos. Kai kurios piktžolės turi nuodingų medžiagų ir gyvūnams gali būti žalingos. Pašare neturi būti kitų fizinių priemaišų: popieriaus, medienos, plastmasės, metalo, žvyro, smėlio, žemių, mėšlo ir pan. dalelių, kurios menkina pašaro kokybę;
• jeigu spaudant tarp rankų pašarą jis atrodo minkštas, negrubus, nesustabarėjęs, tai rodiklis kad jis tinkamos mitybinės vertės;
• svarbus fizinis rodiklis yra pašaro kvapas. Geros kokybės šienas ir silosas turi specifinį duotam pašarui kvapą, kuris turi būti malonus, neerzinti nosies gleivinės;
• fizinis įvertinimas koncentruotųjų pašarų (grūdai, kombinuotieji pašarai, pašarų papildai) ir kitų pašarų taip pat atliekamas, nustatant konkretaus pašaro fizinę struktūrą (pvz., sveikų grūdų nuošimtis, miltų ar kombinuotų pašarų smulkumas, pašarų granulių kokybė ir t. t.). Be to įvertinamas kvapas, pelėsių buvimas ar kitas galimas pašaro gedimas ir sugedimo laipsnis. Tenka pažymėti, kad vizualiai pastebėti pelėsius grūduose, ypač miltuose ar kombinuotuose pašaruose ganėtinai sunku.

Jau daugiau nei 100 metų pašarai yra tiriami metodu, kurį sukūrė du Vokietijos mokslininkai. Pagal šią metodiką pašaruose yra nustatomi šeši pagrindiniai rodikliai, kurie toliau yra pagrindas, apskaičiuojant pašarų energetinę vertę. Šie rodikliai yra: sausosios medžiagos (arba drėgnis), žali baltymai, žali riebalai, žalia ląsteliena, neazotinės ekstraktinės medžiagos ir žali pelenai (mineralinės medžiagos).

Šiandien, sukūrus naujas cheminių analizių metodikas ir specialią įrangą (pvz., infraraudonųjų spindulių principu veikiančius kompiuterizuotus aparatus, dujų ar skysčių chromatografus, kuriais nustatomas amino rūgščių, vitaminų ir pan. kiekis pašaruose bei įvertinamas pašaro NDF ir ADF), šie rodikliai išlieka pagrindiniais. Iš sukauptų per laikotarpį pašarų cheminės analizės duomenų yra parengiamos pašarų cheminės sudėtis ir mitybinės vertės lentelės.

Norint kuo tiksliau nustatyti pašaro cheminę sudėtį ir po to apskaičiuoti jo energetinę–mitybinę vertę, labai svarbu teisingai paimti pašaro mėginį, jį tinkamai paženklinti ir laiku pristatyti į laboratoriją tyrimams. Pristatymo laikas ypač svarbus drėgniems, fermentuotiems ir greitai gendantiems pašarams. Fermentuotiems pašarams yra nustatoma ne tik cheminė sudėtis bet ir fermentacijos rodikliai (pH, bendras fermentinių rūgščių kiekis, pieno, acto, sviesto rūgšties kiekis, amoniakinio azoto koncentracija).

Paprastai į laboratoriją yra pristatomas 0,5–1 kg dydžio pašaro mėginys, todėl yra labai svarbu kad šis nedidelis kiekis kuo tiksliau atspindėtų visą tiriamo pašaro dalį. Tai atliekama imant keletą (6-8) atskirų mėginių iš skirtingų tiriamosios pašaro dalies vietų. Šieno ar siloso tiriamoji dalis – tai pašaras pagamintas 5–7 dienų laikotarpyje iš to paties lauko, vienos rūšies augalų ar jų mišinių ir esančių skirtingose saugyklose. Atskiri mėginiai yra gerai sumaišomi, taip paruošiant jungtinį mėginį. Iš jungtinio mėginio paimamas laboratorijai tyrimams reikalingas sumažintas galutinis mėginys (0,5–1 kg). Pašaro galutinis mėginys kartu su dokumentais kaip galima greičiau siunčiamas į akredituotą ar pripažintą pašarų tyrimo laboratoriją. Lydimame dokumente nurodoma pašaro pavadinimas, mėginio paėmimo vieta, data, laikas, paimtų mėginių kiekis, mėginį paėmusio asmens vardas, pavardė, pareigos, pašaro gamintojas identifikavimo ženklas. Atskiri pašarų mėginiai gali būti imami rankomis ar specialiais zondais, prisilaikant nurodytų reikalavimų.

Į rinką tiekiamų biriųjų, supakuotų, skystų ar pusiau skystų, briketuotų pašarinių žaliavų ir kombinuotųjų pašarų mėginių paėmimo kiekybinius reikalavimus ir jų paruošimo metodus, mėginių įpakavimo ir dokumentų tvarkymo bendruosius nuostatus pašarų kokybės valstybinei kontrolei vykdyti nustato Pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo techninis reglamentas, įsigaliojęs nuo 2000 m. gruodžio 31d. (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 06 30 įsakymas Nr. 208).

Pašarų cheminės sudėties duomenys nepilnai apibūdina pašaro vertę, kadangi gyvūnai suvirškina ir įsisavina tik apie 50–70 % pašaruose esančių mitybinių medžiagų. Kad nustatyti virškinamųjų mitybinių medžiagų kiekį yra atliekami virškinamumo bandymai. Šiuose bandymuose yra nustatoma kiek mitybinių medžiagų gyvūnas gavo su pašaru ir kiek mitybinių medžiagų pašalino su išmatomis. Gautas skirtumas yra išreiškiamas procentais ir yra vadinamas pašaro mitybinių medžiagų virškinamumo koeficientu. Pastaruoju metu pašarų tyrimo laboratorijose yra nustatomas organinių medžiagų virškinamumo koeficientas, nes virškinamumo bandymai su gyvūnais yra ganėtinai brangūs ir užima daug laiko.

Pašaro cheminės sudėties duomenys ir mitybinių medžiagų virškinamumo koeficientai yra pagrindas pašaro energetinei vertei, nepriklausomai nuo to kokia energetinio vertinimo metodika yra taikoma, ir virškinamųjų baltymų kiekiui apskaičiuoti.