Banginių medžioklė – banginių medžiojimas dėl mėsos, taukų, spermaceto ir kitais tikslais. Pirmieji archeologiniai jos įrodymai yra urvų piešiniai iš neolito laikotarpio.^[1]

Nuo XVII a. banginiai pradėti medžioti specializuotomis flotilėmis, o XVIII–XIX a. įvairiose šalyse pramoninė banginių medžioklė jau tapo svarbia ūkio šaka. XX a. pradžioje atsirado ir specializuoti laivai – fabrikai, kuriuose tiesiog jūroje sumedžiotus banginius išdarinėdavo ir perdirbdavo.

XX a. penktajame dešimtmetyje per metus pasaulyje būdavo sumedžiojama daugiau kaip 50 tūkstančių banginių.^[2] Tapo akivaizdu, kad populiacijos nespėja atsigauti ir nyksta. 1986 m. po Tarptautinės banginių medžioklės komisijos draudimo banginių medžioklė daugumoje šalių sustabdyta dėl banginių išnykimo grėsmės.

Iki dabar banginių medžioklė yra kontroversiška tema, įvairios šalys nori ją dar labiau apriboti ar uždrausti visiškai, tačiau taip pat ne viena šalis nori sumažinti apribojimus, leisti saikingą pramoninę medžioklę.

Istoriškai banginiai visų pirma būdavo medžiojami maistui, t. y. dėl mėsos ir taukų. Primityviose tautose dažnai įvairioms paskirtims būdavo sunaudojamas visas banginis.

Vėliau banginių taukai pradėti naudoti margarino gamybai, aliejinėse lempose, žvakių gamybai. Nuo XIX a. vidurio banginių taukų produktus šiose srityse pradėjo išstumti žibalas ir kiti naftos produktai, tad vienintelis daugumos banginių taukų panaudojimas liko maisto pramonėje.

Iš kašalotų taukų išgaunamas spermacetas būdavo naudojamas parfumerijoje, odadirbystėje, lubrikantų gamyboje, žvakių gamyboje ir farmacijoje (paprastai įvairiuose tepaluose).

Moderniaisiais laikais banginiai medžiojami tik dėl mėsos ir moksliniais tikslais.

Seniausias žinomas banginių medžioklės būdas, naudojamas dar nuo priešistorinių laikų iki dabar, yra paprasčiausias banginio apsupimas valtimis ir nuvarymas link kranto, gąsdinant įvairiai keliamu triukšmu. Taip gaudomi tik netoli pakrantės vandenų rasti nedideli gyvūnai – baltieji delfinai, jūrų kiaulės, narvalai.

Šiek tiek sudėtingesnė medžioklė būdavo su plūdurais: prie strėlės ar ieties pririšamas medinis būgnas, išpūsta ruonio oda ar panašiai. Sužeidus banginį, būdavo laukiama, kol jis pavargs ir nusilps, tuomet pagal plūdurą randama jo vieta, ir gyvūnas pribaigiamas. Seniausi tokio medžioklės būdo įrodymai atrasti Pietų Korėjoje ir siekia 6000 m. pr. m. e.,^[3] tačiau šiuo būdu taip pat medžiota inuitų, indėnų, baskų, ainų ir kitų tautų.

Banginių medžioklė vaidino svarbų vaidmenį daugelio jūrinių tautų ūkyje ir kultūroje.

Seniausi žinomi japoniški šaltiniai, minintys banginių medžioklę, yra Kodžiki kronikos, parašytos septintajame mūsų eros amžiuje. Seniausias japonų poezijos rinkinys Man'yōshū taip pat mini banginių medžioklę, jame yra ir medžioklinių laivų iliustracijų, taip pat pirmą sykį panaudotas atskiras terminas šiai medžioklės rūšiai (いさなとり). XVI a. antrojoje pusėje pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta medžioklė harpūnais. XVII a. Japonijoje banginiai buvo pradėti gaudyti specialiais tinklais.

Japonijoje buvo dažniausiai gaudomos keturios rūšys: kuprotasis banginis, pilkasis banginis, Eubalaena japonica ir finvalas. Kartais pasitaikydavo sumedžioti ir seivalą, mėlynąjį banginį ar kašalotą.

Meidži eroje banginiai buvo pradėti medžioti moderniais laivais, pasisėmus patirties daugiausiai iš Norvegijos, Finmarko, Azorų ir Niufaundlando banginių medžiotojų. Ši ūkio šaka Japonijoje buvo modernizuota labiausiai Jūrō Oka pastangomis, šiuo metu jis laikomas japonų „banginių medžioklės tėvu“.

Pirmą sykį rašytiniuose šaltiniuose baskų banginių medžioklė paminėta 1059 m. Iš pradžių čia būdavo gaudomi tik tikrieji banginiai, baskų vadinami sarda. XVI a. baskų banginių medžioklės ekspedicijos siekė Lamanšo sąsiaurį ir pietinę Airiją, antroje amžiaus pusėje net ir Labradorą bei Niufaundlandą, o ne vėliau kaip XVII a. pr. ir Islandiją. Labradore ir Niufaundlande baskai buvo įsirengę kelias nuolatines medžioklės stovyklas, tačiau vėliau banginių gaudymas čia nunyko, daugiausia dėl nuolatinių karų tarp įvairių Europos valstybių ir inuitų antpuolių. Islandijoje ir Špicbergene baskų banginių medžioklė baigėsi prasidėjus Septynerių metų karui XVIII a. viduryje.

Dėl galimybės medžioti banginius Grenlandijoje varžėsi kelios nacijos. 1610–1613 m. ekspedicijas siuntė anglų „Muscovy Company“, kuriai Jokūbas VI suteikė monopolines banginių medžioklės Grenlandijoje teises. Olandija, Ispanija, Prancūzija ir vėliau Danija su Norvegija taip pat siuntė laivus, tačiau Jokūbas VI laikė Grenlandiją savo teritorija. Daugiau kaip trisdešimt metų vyko nuolatiniai kariniai susidūrimai dėl banginių medžioklės Grenlandijoje teisės, taip pat ir vidinės kovos tarp pačių anglų. Pagrindinė problema tuo metu buvo ne banginių, o švartavimuisi tinkamų vietų trūkumas. Jos buvo būtinos, norint perdirbti banginių taukus ir paruošti juos gabenti atgal. Britai banginius prie Grenlandijos medžiojo iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Pagrindinė medžiojama rūšis buvo grenlandinis banginis.

Manoma, kad Australijos aborigenai iki europiečių atvykimo banginių nemedžiodavo.^[4] Medžioklė Australijoje prasidėjo 1788 m. ir tęsėsi iki 1979 m. Pagrindinės medžiojamos rūšys buvo mėlynasis banginis, kašalotas, kuprotasis banginis ir tikrieji banginiai. Norimiausios žaliavos būdavo banginių taukai ir banginių ūsai. Pirmieji kapitonai, pradėję medžioti banginius, buvo Eber Bunker ir William Raven. Maždaug iki 1830 m. banginių ir ruonių medžioklė buvo viena pelningiausių Australijos verslo šakų, pranokusi bet kokį verslą sausumoje. Vėliau banginių taukus išstūmė naftos produktai, taip pat daugiau žmonių perėjo prie aukso paieškų ir gavybos. 1952–1962 m. vis dar būdavo sumedžiojama daugiau kaip 6000 kuprotųjų banginių per metus. 1978 m. lapkričio 20 d. buvo paskutinį sykį pagautas banginis (kašalotas), o nuo 1979 m. balandžio mėn. Australijoje oficialiai uždrausta bet kokia banginių medžioklė, draudimas galioja iki dabar.

Naujojoje Zelandijoje reguliarią banginių medžioklę taip pat pradėjo europiečiai kolonistai, XVIII a. pabaigoje. Pagrindinės medžiojamos rūšys buvo Eubalaena australis ir (nuo XX a.) kuprotasis banginis. Iki europiečių atvykimo maoriai banginius gaudydavo, bet labai retai.^[5] Pagrindinis medžioklės uostas buvo Kororareka (dab. Raselas). Apie 1840 m. banginių jau sumažėjo tiek, kad šis verslas tapo nebepelningas, ir 1844 m. užsidarė paskutinė banginių medžioklės stotis. Vėliau banginių medžioklė atsinaujino ir tęsėsi iki 1964 m., kai Naujosios Zelandijos vandenyse buvo pagautas paskutinis banginis. Nuo 1978 m. banginių medžioklė čia draudžiama ir baudžiama iki 250 000 Naujosios Zelandijos dolerių bauda arba laisvės atėmimu iki pusės metų.

Modernia banginių medžioklės epocha paprastai laikomas laikmetis nuo 1982 m. moratoriumo pasirašymo. Šiais laikais banginiai medžiojami daugiausia mokslinių tyrimų tikslams ir maistui, nes nei jų taukai, nei spermacetas beveik nebenaudojami.^[6] Dažniausiai medžiojamos rūšys yra mažasis ruožuotis (Balaenoptera acutorostrata) ir Balaenoptera bonaerensis.

Maždaug nuo 1931 m. prasidėjo tarptautinis bendradarbiavimas, siekiant reguliuoti banginių medžioklę. 1946 m. buvo įkurta Tarptautinė banginių medžioklės komisija (TBMK) (angl. International Whaling Commission, IWC), kurios tikslas rūpintis banginių populiacijų išsaugojimu ir taip užtikrinti, kad komercinė banginių medžioklė galės tęstis, o ši ūkio šaka išliks. 1982 m. liepos 23 d. TBMK įvedė moratoriumą banginių medžioklei, kad nykstančios populiacijos atsigautų. Komercinės žvejybos moratoriumas netaikomas tradicinei banginių medžioklei, kuri pagal dabartines TBMK nuostatas leidžiama Danijoje (tik Grenlandijoje ir tik finvalų bei mažųjų ruožuočių), Rusijos Federacijoje (tik Sibire ir tik pilkųjų banginių), Sent Vinsente ir Grenadinuose (tik kupročių) ir JAV (Aliaskoje – grenlandinių banginių ir kartais Vašingtono valstijoje – pilkųjų banginių). TBMK pripažįsta, kad tradicinė pragyventi skirta banginių medžioklė, kurią vykdo čiabuviai senovinėmis, primityviomis priemonėmis, yra visai kitokio pobūdžio nei komercinė banginių medžioklė. Nacionalinės vyriausybės turi pateikti TBMK įrodymus, kad banginių medžioklė būtina gyventojų kultūriniams ir pragyvenimo poreikiams patenkinti. TBMK, remdamasi mokslinėmis rekomendacijomis, penkeriems metams nustato išteklių, kurių banginius galima medžioti pragyvenimo tikslais, sumedžiojimo apribojimus.

Taip pat kiekviena šalis gali savo nuožiūra išduoti leidimus sumedžioti atskirus banginius mokslinių tyrimų tikslais. Pastebėta, kad kai kuriose šalyse sumedžioti banginiai naudojami ne tik mokslo tikslams. Paaiškėjo, kad Japonija (mažesniu mastu ir Islandija) tariamas mokslines programas daugiausia vykdo Antarktidoje, o sumedžiotų banginių mėsą tiekia nacionalinei rinkai.^[7]

Moratoriumas galioja iki dabar, tačiau ne visos šalys narės su juo sutinka. Kai kuriose banginių medžioklė vyksta, nes vyriausybė išduoda atskiras savo kvotas. Taip pat dalis šalių pasitraukė iš TBMK apskritai arba niekada nė nebuvo narės.

Dėl dvigubų TBMK įgaliojimų, kuriems priklauso ir banginių medžioklės reguliavimas, ir banginių apsauga, ilgainiui labai išsiskyrė pagrindinių banginių medžioklei pritariančių ir nepritariančių valstybių pozicijos. Banginių medžioklei pritariančios valstybės aktyviai siekė, kad kitos valstybės šalininkės taptų TBMK narėmis ir būtų galima pasiekti daugumą, balsuojant už komercinės banginių medžioklės moratoriumo panaikinimą. 2006 m. metiniame susitikime Sent Kitse ir Nevyje minėtos šalys turėjo nedidelę persvarą ir buvo priimta aiškinamoji rezoliucija, remianti tariamai „tausų banginių išteklių naudojimą“ – šis terminas plačiai vartojamas netausiam banginių išteklių naudojimui arba komercinei banginių medžioklei pavadinti.^[7] Ši deklaracija sukėlė didelį susirūpinimą – paskatino Europos Komisiją iškelti šį klausimą apsvarstyti Taryboje ir paraginti valstybes nares prisijungti prie TBMK. Be to, Japonija pasiūlė priimti kelerių metų galiojimo sprendimus, pagal kuriuos būtų leidžiama smulki, pakrantėse vykdoma kai kurių rūšių banginių medžioklė. Šie pasiūlymai, kuriais siekiama iš dalies pakeisti Konvencijos priedą, kol kas nesulaukė reikiamos paramos. Toks priedo pakeitimas būtų tas pats, kaip iš dalies atnaujinti komercinę banginių medžioklę.^[7]

1982 m. Kanada pasitraukė iš TBMK. Banginių medžioklę šioje šalyje reguliuoja Kanados žuvininkystės ir vandenynų departamentas (Fisheries and Oceans Canada). Iš TBMK prižiūrimų banginių rūšių, Kanadoje medžiojami tik grenlandiniai banginiai.^[8] Banginius Kanadoje medžioja įvairios inuitų grupės, mėsa pardavinėjama įprastose parduotuvėse daugiausia šalies šiaurėje. Konkrečiai grenlandinių banginių nuo 2004 m. leidžiama sumedžioti tik vieną per dvejus metus iš Hadsono įlankos populiacijos, ir ne daugiau kaip vieną kas trylika metų iš Bafino jūros – Deiviso sąsiaurio populiacijos.^[9]

Farerų salose banginių medžioklę reguliuoja Farerų vyriausybė. Pagrindinė medžiojama rūšis yra delfinas ilgapelekė grinda, kurių per metus sugaunama apie 950. Medžioklė nėra pramoninė, organizuojama daugiausia vasaromis, dalyvauti gali visi norintys, organizuojama bendruomenėse. Delfinų medžiojimas yra svarbi kultūrinė Farerų salų tradicija. Pirmieji jos įrodymai yra iš IX a. Tačiau šios medžioklės atsisakyti ragina ne tik gyvūnų teisių gynėjų grupės, bet ir medikai, kadangi ilgapelekių grindų mėsa turi žmogui toksiškų medžiagų ir kenkia sveikatai.^[10]

Pati medžioklė vyksta senovinėmis primityviomis priemonėmis, paprastai – laivais apsupant delfinus ir užspeičiant juos prie kranto ar fjordo seklumų.

Islandija buvo viena iš TBMK moratoriumą pasirašiusių šalių. Nuo 1986 iki 1989 m. čia būdavo sumedžiojama maždaug 60 banginių per metus mokslinių tyrimų tikslais. 1989 m. Islandijoje banginių medžioklė kuriam laikui buvo visai nutraukta. 1991 m. TBMK atsisakius leisti ribotą pramoninę banginių medžioklę, Islandija kitais metais paliko organizaciją.

2002 m. Islandija vėl prisijungė prie TBMK, su išimtimi – moratoriumo nesilaikymu. 2003 m. buvo atnaujinta banginių medžioklė moksliniais tikslais, o 2006 – ribota pramoninė medžioklė. Islandijos metinės kvotos buvo 30 mažųjų ruožuočių ir 9 finvalai. 2009–2010 m. jos padidintos iki 100 mažųjų ruožuočių ir 150 finvalų per metus,^[11] iš tiesų būdavo sumedžiojama daugiau kaip šimtas finvalų per metus. Tai sulaukė didelio tarptautinio atgarsio ir kritikos iš kitų šalių.

Lembatos ir Soloro salose yra įsikūrusios dvi Indonezijos banginių medžiotojų bendruomenės. Maždaug pusę medžioklės laimikio jos pasilieka sau, kitą pusę parduoda vietinėje rinkoje. Vietinių genčių papročiai ir religija reikalauja, kad visos sumedžioto banginio dalys būtų kaip nors panaudotos, niekas neišmesta.

1973 m. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija buvo atsiuntusi norvegų banginių medžioklės laivą ir patyrusius profesionalus, siekdama modernizuoti banginių medžioklę Indonezijoje. Po trejus metus trukusių pastangų šios idėjos atsisakyta, ir vietiniai gyventojai liko medžioti jiems įprastais būdais.

Vietiniams Sent Vinsento ir Grenadinų gyventojams IWC leista medžioklės kvota yra keturi kuprotieji banginiai per metus. Jie medžiojami naudojant tradicinius senovinius metodus ir įrangą: ranka svaidomus harpūnus, paprastus atvirus burinius laivelius. Ši kvota retai pasiekiama, pasitaiko, kad per visus metus nepavyksta pagauti nė vieno banginio. Pagrindinėje saloje yra nedidelis banginių medžioklės muziejus, skirtas vietinėms medžioklės tradicijoms ir istorijai.

Pagal TBMK taisykles Rusija Tolimuosiuose Rytuose ir Čiukčių autonominėje apygardoje gali per metus sugauti iš viso 140 pilkųjų banginių. Tačiau ten taip pat medžiojamos orkos ir įvairūs delfinai. Ypač paplitusi nelegali banginių medžioklė, t. y. ne tik be TBMK, bet ir be pačios valstybės leidimo.

Grenlandijos inuitai per metus pagauna maždaug 175 banginius. Grenlandija gavusi dvi atskiras kvotas dviem atskiroms banginių populiacijoms rytinėje ir vakarinėje pakrantėse. Didžioji dalis, apie 90 %, sugaunama iš žymiai gausesnės vakarinės populiacijos (maždaug 150 mažųjų raižuočių ir 10 finvalų per metus). Rytinėje – maždaug tik 10 mažųjų raižuočių per metus. Nuo 2008 m. iki 2012 m. Grenlandija gavo IWC kvotą dviem grenlandiniams banginiams per metus.

Banginiai medžiojami tradicinėmis priemonėmis, žeberklu su plūduru.

JAV banginius medžioja devynios Aliaskos bendruomenės. Medžioklę prižiūri Aliaskos eskimų banginių medžioklės komisija (Alaska Eskimo Whaling Commission), pavaldi Nacionalinei vandenynų ir atmosferos administracijai (National Oceanic and Atmospheric Administration). Per metus sumedžiojama maždaug 50 grenlandinių banginių iš Aliaskos populiacijos, kurią sudaro apie 10 500 banginių. Iki 1996 m. taip pat būdavo sumedžiojami vienas ar du pilkieji banginiai per metus, vėliau juos medžioti laikinai visiškai uždrausta dėl išnykimo grėsmės.

Nuo 1999 m. makahų tauta Vašingtono valstijoje taip pat pradėjo siekti teisės medžioti banginius, konkrečiai − pilkuosius banginius. 2011 m. jų reikalavimai tebebuvo svarstomi.^[12]

Japonija iš pradžių oficialiai prieštaravo moratoriumui ir jo nesilaikė. Tačiau JAV pradėjo spausti japonus, remdamiesi savo įstatymų garantuojama teise uždrausti žuvų žvejybą savo vandenyse šalims, kurios trukdo jūros išteklių išsaugojimo programoms. Pramoninė žvejyba Aliaskos vandenyse yra svarbi japonų žūklės pramonės dalis, todėl, JAV grasinant ją uždrausti, Japonija 1986 m. atšaukė prieštaravimą moratoriumui ir nuo 1988 m. nutraukė komercinę banginių medžioklę. Nepaisant to, žvejų ir gamtosaugos entuziastų žaliųjų organizacijų spaudžiamos JAV vis dėlto uždraudė Japonijai vykdyti žvejybą Aliaskos vandenyse.^[13][14]

TBMK moratoriume numatyta išimtis, leidžianti banginių medžioklę mokslinių tyrimų tikslais. Taip pat nedraudžiama tokiais tikslais sumedžiotus banginius vėliau parduoti. Remdamiesi šiuo sutarties straipsniu, japonai medžiodavo banginius dar prieš įsigaliojant moratoriumui, t. y. rūšis, kurioms būdavo nustatoma nulinė kvota. Sumedžiotų banginių mėsa vėliau būdavo pardavinėjama parduotuvėse ir restoranuose. 1987 m. TBMK priėmė rezoliuciją, rekomenduojančią japonams nutraukti banginių medžioklę moksliniais tikslais, kol bus išspręsti nesutarimai dėl tikrosios tos medžioklės paskirties.

Iki dabar Japonija vykdo banginių medžiokles, oficialiai – moksliniais tikslais, Antarktikoje ir šiauriniame Ramiajame vandenyne. TBMK yra išleidusi bent 19 rezoliucijų, raginančių Japoniją šias medžiokles sustabdyti. Didėjant Japonijos ir Japoniją palaikančių šalių įtakai TBMK, darosi sunkiau priimti naujus banginių medžioklės apribojimus, pavyzdžiui, 2011 m. susirinkime pasiūlius pietų Atlanto vandenyne uždrausti bet kokią banginių medžioklę (įrengti tam tikrą rezervatą), dauguma banginių medžioklę palaikančių šalių atstovų tiesiog išėjo iš posėdžio, todėl klausimo svarstymą teko atidėti kitiems metams.^[15]

2018 m. gruodžio 26 d. Japonija paskelbė pasitraukianti iš TBMK, nebesilaikysianti moratoriumo ir atnaujinanti komercinę banginių medžioklę.^[16] Pasitraukimas įsigalioja 2019 m. rugpjūčio 30 d., o banginius savo vandenyse oficialiai japonai ketina pradėti medžioti jau nuo tų pačių metų liepos 1 d.^[16]

Banginiai medžiojami harpūnais sprogstančiomis galvutėmis.

Norvegija oficialiai nepripažįsta TBMK moratoriumo ir neįsipareigojusi jo laikytis. 1988 m. ji buvo visiškai sustabdžiusi pramoninę banginių medžioklę, kad populiacijos galėtų atsigauti. Nuo 1993 m. pramoninė medžioklė tęsiasi, vienintelė legaliai (pagal Norvegijos įstatymus) gaudoma rūšis yra mažasis ruožuotis. Per metus vidutiniškai pagaunama apie pusė tūkstančio banginių (487 – 2000 m., 592 – 2007 m. ir panašiai). Nuo 2006 m. valstybės leidžiama kvota padidinta iki daugiau kaip tūkstančio banginių, tačiau dažniausiai sumedžiojama mažiau nei leidžiama. 2011 metais Norvegijos nustatyta kvota buvo 1286 banginiai.^[17] Banginiai gaudomi tik iš Šiaurės Atlanto mažųjų ruožuočių populiacijos (apytikslis kiekis TBMK paskaičiavimais – apie 102 000 banginių). Dešimtmetį prieš TBMK moratoriumą Norvegija sumedžiodavo vidutiniškai 2000 banginių per metus.

Banginiams medžioti daugiausia naudojami harpūnai sprogstančiomis PETN galvutėmis.

Moratoriumo nesilaikymas ir banginių medžioklė Norvegijoje sulaukia daug kritikos iš kitų šalių ir gyvūnų teisių aktyvistų, taip pat net ir sabotažo ar ekoteroristinių išpuolių.

Banginių medžioklė sulaukia labai daug debatų ir prieštaravimų tarptautiniu lygiu. Pagrindinė keliama problema – banginių nykimas. Neskaitant banginių nykimo, svarstoma, kam jie priklauso ir ar apskritai kuri nors šalis gali savintis banginius, net ir savo pakrantėse. Taip pat diskutuojama dėl jų intelekto lygio, medžioklės metu patiriamo skausmo, ekonominių priežasčių (pvz., medžiojant banginius kenčia banginių stebėjimo turizmas, nes visų pirma sumedžiojami laivų nebijantys, prie turistų pripratę gyvūnai).

Argumentai už banginių medžioklę paprastai apeliuoja į šalies suverenitetą, tradicijas, ekonomines priežastis (darbo vietų kūrimas, maisto šaltinis). Ekonominės priežastys ypač svarbios mažiau išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, įvairiose Karibų salose. Importuoti maistą ten brangu, ir banginiai laikomi vienu iš svarbesnių maisto šaltinių.^[19] Dažniausiai medžiojamos banginių rūšies – mažojo ruožuočio (Balaenoptera acutorostrata) – populiacija jau atsigauna ir šiuo metu išnykimas negresia, tačiau dar 1996 m. jis buvo įrašytas į tarptautinę raudonąją knygą kaip beveik nykstantis.^[20] Taip pat, banginių medžioklės šalininkų teigimu, žuvimi mintantys banginiai daro didelius nuostolius žvejybos pramonei.

Kita, ne taip dažnai aptarinėjama problema, yra banginių mėsos toksiškumas. Tačiau tiek Norvegijoje, tiek Japonijoje gaudomų banginių mėsa atitinka sveikatos apsaugos ministerijų nustatytus reikalavimus.

Banginių medžioklė moksliniais tikslais taip pat vertinama nevienareikšmiškai. Dažnai teigiama, kad prisidengiant moksliniais tyrimais banginiai iš tiesų medžiojami komerciniais tikslais. Net ir tikrų tyrimų moksline verte kartais abejojama. Dažniausiai komercine medžiokle, dangstantis moksliniais tikslais, kaltinama Japonija.

Kritikuojami ir įvairūs banginių medžioklės metodai, ypač harpūnai su galvutėmis, kurios, sužeidusios banginį, jo viduje sprogsta. Banginių medžioklės kritikų teigimu, šis metodas yra labai žiaurus ir skausmingas gyvūnui, ypač naudojamas nepatyrusių medžiotojų, nes taip sužeistas banginis gali likti gyvas ir kankintis dar kelias valandas. Dažnai teigiama, kad nežiauri banginių medžioklė apskritai neįmanoma, todėl reikėtų nutraukti bet kokią banginių medžioklę.^[21]

• technologijos.lt: Banginių medžioklė: požiūris iš Japonijos
• Into the deep: America, whaling and the world
• Environment Investigation Agency: Species in Peril Archyvuota kopija 2010-11-21 iš Wayback Machine projekto.
• On the Water – Fishing for a Living: Whaling Archyvuota kopija 2012-01-19 iš Wayback Machine projekto.