Antarktida
Plotas	14 200 000 km²[1]
Gyventojų	1000–5000, priklausomai nuo metų laiko
Tankumas	0,00008–0,00040 žm./km²
Teritorijos	Argentina Australija Čilė Jungtinė Karalystė Naujoji Zelandija Norvegija Prancūzija
Interneto kodas	.aq
Tel. kodas	+672

Antarktida – penktasis pagal plotą žemynas. Plyti aplink Pietų ašigalį. Žodis Antarktida arba Antarktika reiškia „priešingas Arktikai“, šiauriausiai Žemės rutulio sričiai. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, sausiausias, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas. Didžiąją žemyno teritorijos dalį dengia ledo sluoksnis, kurio storio vidurkis siekia 1,9 km.

Žemyną skalauja Antarkties (Pietų) vandenynas, kurį sudaro pietinės Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų dalys, tačiau Antarkties vandenynas dažnai laikomas atskiru vandenynu dėl žemesnės jo vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo.

Antarktidą 1820 m. atrado keletas keliautojų ir tyrinėtojų (žr. Antarktidos istorija).

Pagrindinis straipsnis – Antarkties sutartis.

Nors skirtingais laikotarpiais įvairios valstybės skelbė, kad joms priklauso kuri nors Antarktidos dalis (pvz., 1933 m. gegužės 26 d. Australija oficialiai pareiškė pretenzijas į trečdalį Antarktidos), tačiau faktiškai Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Politinį Antarktidos statusą reguliuoja Antarkties sutartis. 1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone buvo pasirašyta sutartis, nurodanti, kad, kol galios sutartis, nė viena valstybė negali reikšti jokių pretenzijų į Antarktidą ar laikyti kurią nors jos dalį sava. Šiuo metu sutartį yra pasirašę 50 pasaulio valstybių.^[2]

Antarktidoje nėra jokios vyriausybės, nes ji nepriklauso jokiai valstybei, nors yra valstybių, reiškiančių pretenzijas į šį žemyną. Vadovaujamasi Antarkties sutarčių sistema. Jokiai vyriausybei nepavaldžia laikoma visa į pietus nuo 60°pietų platumos besidriekianti teritorija.^[1] 1959 m. Antarktidos sutartį pasirašė dvylika valstybių (Argentina, Australija, Belgija, Čilė, Sovietų Sąjunga, Jungtinė Karalystė, Japonija, JAV, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrikos Sąjunga ir Norvegija), o vėliau prie sutarties prisijungė dar 42 valstybės. Šalys gali dalyvauti priimant sprendimus, jei gali pagrįsti tuo, kad Antarktyje atlieka daug mokslinių tyrimų. 2022 m. tokį „patariamąjį statusą“ turėjo 29 valstybės.^[3] Sprendimai priimami bendro susitarimo, o ne balsavimo principu. Sutartis numato mokslinių tyrimų laisvę ir aplinkosauginių standartų netaikymą žemyne.^[4]

Pagrindiniai straipsniai – Antarktidos istorija ir Sąrašas:Ekspedicijos į Antarktidą.

Įsitikinimas, kad toli pietuose egzistuoja didžiulis žemynas Terra Australis, atsirado dar Ptolemėjo, pasiūliusio idėją išlaikyti visų žinomų sausumos masyvų simetriją, laikais (I a.) Vaizduoti didžiulį masyvą pietuose buvo įprasta žemėlapiuose, tokiuose kaip XVI a. turkų Piri Reiso žemėlapyje. Dar vėlyvajame XVII a., tyrinėtojams atradus, kad Pietų Amerika ir Australija nėra Antarktidos dalis, geografai tikėjo Antarktidos žemyną esant gerokai didesnį nei jis yra iš tikrųjų.

Europietiškuose žemėlapiuose ir toliau buvo žymima ši hipotetinė žemė, kol kapitono Džeimso Kuko laivai, Resolution ir Adventure, praplaukė Antarktidos poliaratį 1773 m. sausio 17 d., 1773 m. gruodį ir 1774 m. sausį, tačiau greičiausiai niekada nebuvo priartėjęs prie Antarktidos krantų mažiau nei 120 km^[5]. Pirmaisiais pamačiusiais Antarktidos krantus daugelio organizacijų (National Science Foundation^[6], NASA^[7], San Diego Kalifornijos universiteto,^[8] ir kt.^[9][10]) laikomi Fadėjus Belingshauzenas, Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas, ir jo įgula.

Į aukščiausią Antarktidos viršūnę, Vinsono masyvą, 1994 m. gruodžio 5 d. įkopė ir pirmasis pasaulyje Lietuvos vėliavą iškėlė Vladas Vitkauskas.^[11]

Antarktidos plotas yra apie 13,2 mln. km² (13 979 000 km² su šelfiniais ledynais ir prie jų prisišliejusiomis salomis), t. y. 2,7 mln. km² didesnė už Europą.

Žemynas skiriamas į vakarinę ir žymiai didesnę rytinę dalį. Aukščiausi kalnai yra iki 5 140 m aukščio iškylantis Vinsono masyvas su Vinsono kalnu (kartais nurodomas 4892 m aukštis).

Kadangi žemynas yra ašigalio rajone, čia susiformavo stora ledo danga, kurios vidutinis storis apie 2000–3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Tik 2,4 % žemyno nėra apledėję. Dėl šio ledo sluoksnio Antarktida laikoma aukščiausiu planetos žemynu. Aukščiausia vieta – 4776 m Vilkso (Wilkes) Žemėje.

Didesnė žemyno krantų dalis – lediniai keliolikos dešimčių metrų aukščio skardžiai. Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų iki –2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip
1 km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4–5 km gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972 m, Australijos – Antarktidos iki 6089 m, Belingshauzeno iki 5395 m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės.

Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo arktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki –80 °C, o vasarą pakyla iki –30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90 % Saulės spinduliuotės, ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės.

Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30–50 mm, pakrantėje 700–1000 mm. Krituliai – tik sniego pavidalu. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai – Roso (538 000 km²) ir Filchnerio (483 000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Žemyne yra sniegu ar ledu nepadengtų uolynų dėl itin mažo kritulių kiekio. Į vakarus nuo Makmerdo užutėkio esantys sausieji slėniai yra viena sausiausių Žemės vietų, kurioje nelijo beveik 2 mln. metų.^[12]

Antarktidoje būna poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo ir visai nešildo aplinkos. Tada temperatūra nukrinta iki –60–70 °C. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi – jos metu temperatūra pasiekia apie –20–30 °C. Antarktidos vidutinė temperatūra –50 °C.

Prieš 300 mln. metų Antarktidoje plytėjo Permo miškai, o Antarktida ledu pasidengė prieš maždaug 34 mln. m.^[13] Tundros žeymyne išsilaikė iki 14 mln. m. pr. m. e.^[14]

Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje – tai −89,2 °C. Antarktida – poliarinė dykuma, kuriai būdingas mažas kritulių kiekis. Visame žemyne per metus iškrenta vidutiniškai 150 mm kritulių, daugiausiai sniego pavidalu. Dar mažiau kritulių toliau nuo pakrančių – šiose iškrenta apie 200 mm kritulių per metus, o žemyninėje dalyje – ne daugiau 50 mm.^[15] Kai kuriuose sausuose slėniuose kritulių iškrinta mažiau nei sumažėja ledo kiekio dėl sublimacijos, todėl susidarę išdžiūvę, uolėti be sniego ir ledo kraštovaizdžiai.^[16] Žemynas šaltesnis nei Arktis, tam reikšmingos įtakos turi aukštis virš jūros lygio – didžioji dalis žemyno yra 3000 m virš jūros lygio aukštyje bei Arkties vandenyno įtaka Arkties regionui.^[17]

Didesnėje Antarktidos dalyje vyrauja antarktinė dykuma, tad nėra augalijos ir gyvūnijos. Didžioji dalis gyvūnijos yra susijusi su žemyno krantus skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai, kurių dvi rūšys, imperatoriškieji pingvinai ir Adelės pingvinai, peri pačiame Antarktidos žemyne.^[18] Jie minta moliuskais, vėžiagyviais ir žuvimi. Antarktidos vietinės gyvūnų rūšys – smulkūs voragyviai Alaskozetes antarcticus, utėlės, apvaliosios kirmėlės, lėtūnai, verpetės, krilis ir kolembolos.

Pakrantėse plyti tundros. Augaliją sudaro briofitai (25 Marchantiophyta rūšys ir maždau 100 samanų rūšių). Antarktidos pusiasalyje auga trys žiedinių augalų rūšys: Deschampsia antarctica (antarktinė šluotsmilgė), Colobanthus quitensis (Antarktinė žemenė) ir introdukuota Poa annua (vienametė miglė).^[19] Augaliją riboja trumpos „vasaros“, nederlingi dirvožemiai ir mažai kritulių.

Antarktidoje auga 1150 grybų rūšių, iš kurių 750 nesudaro kerpių.^[20][21] Kai kurios šių rūšių evoliucionavo prie ekstremalių sąlygų, kolonizavo porėtų uolų ertmes ir prisidėjo prie uolų formavimo Makmerdo sausuosiuose slėniuose ir aplinkiniuose kalnynuose.^[22] Prie atšiaurių aplinkos salygų šiems grybams prisitaikyti padėjo supaprastinta morfologija ir biologinė struktūra, metabolizmo sistemos, leidžiančios organizmams išlikti aktyviems esant labai žemai temperatūrai, redukuoti gyvenimo ciklai. Be to, stora melanizuota ląstelės sienelė efektyviai apsaugo nuo ultravioletinės spinduliuotės.^[22]

Panašiais bruožais pasižymi ir cianobakterijos, tad manoma, kad taip rušys prisitaikė prie Antarktidai būdingų gamtinių sąlygų. Tai yra paskatinę spėliojimus, kad gyvybė Marse galėjusi būti panaši į Antarktidoje sutinkamas grybų rūšis Cryomyces antarcticus ir Cryomyces minteri.^[22] Kai kurios šių grybų rūšis greičiausiai yra endeminės Antarktidoje ir gali augti sušalusiose paukščių išmatose bei plisti per šiltakraujų gyvūnų žarnynus.^[23][24]

Pagrindinis straipsnis – Teritorinės pretenzijos Antarktidoje.

Data	Šalis	Teritorija	Pretenzijų limitai
1908	Jungtinė Karalystė	Britų Antarktidos teritorija	20°W iki 80°W
1923	Naujoji Zelandija	Roso teritorija	150°W iki 160°E
1924	Prancūzija	Adelės Žemė	142°2′E iki 136°11′E
1929	Norvegija	Petro I sala	68°50′ p. pl. 90°35′ v. ilg. / 68.833°š. pl. 90.583°r. ilg. / 68.833; 90.583
1933	Australija	Australijos Antarktida	160°E iki 142°2′E ir 136°11′E iki 44°38′E
1939	Norvegija	Karalienės Modos žemė	44°38′E iki 20°W
1940	Čilė	Čilės Antarktidos provincija	53°W iki 90°W
1943	Argentina	Argentinos Antarktida	25°W iki 74°W
—	-	Teritorija, į kurią nereiškiamos pretenzijos (Merės Berd žemė)	90°W iki 150°W (išskyrus Petro I salą)

Pagrindinis straipsnis – Antarktidos geologija.

Pagal tektoninių plokščių teoriją prieš milijonus metų Antarktida buvo nustumta į pietų poliaračio sritį ir ten pasiliko iki šiol.

Antarktidos žemyne yra 90% viso pasaulio ledo, o visam jam atitirpus jūros lygis pakiltų maždaug 58 m.^[25] Tai pat Antarktida ledo pavidalu saugo 70% viso pasaulio gėlo vandens.^[26]

Vandenynas aplink Antarktidą padengtas ledu, tačiau vasaros metu beveik visas atitirpsta.^[27] Skirtingai nei Arktyje, vandenyno ledo kiekis prie Antarktidos krantų pakito labai nežymiai nuo 1978 m., kuomet pradėtos daryti palydovinės nuotraukos.

Didesni pokyčiai stebimi žemyną dengiančio ledo sluoksnyje, kurio masė nuolat mažėja dėl žemyninių ledynų atskilimo į ledkalnius.^[28] Kita vertus, masės nuostolius dėl atskilusių ledynų dalinai kompensuoja žemyne sniegu iškrentantys krituliai.^[29] 2018 m. duomenimis, Antarktida tarp 1992 ir 2002 metų kasmet netekdavo 43 gigatonų (Gt) ledynų masės, o 2012–2017 m. laikotarpiu šis procesas dar paspartėjo ir siekė vidutiniškai 220 Gt per metus.^[30] Skaičiuojama, kad tokia ledynų masės kaitos dinamika gali kilstelėti jūros lygį papildomai 8-14 mm.^[29][28] NASA mokslininkų skaičiavimais, kurie paremti palydovų matavimais, nuo 2002 m. kasmet sumažėja po maždaug 152 Gt žemyninio ledo masės.^[31]

Virš Antarktidos yra zonų su ploniausiu ozono sluoksniu Žemėje. Ozono sluoksnio mažėjimą sukėlė chlorfluorangliavandenilių emisijos į atmosferą. Šie junginiai buvo naudojami šaldymo įrenginiuose iki jų uždraudimo remiantis Monrealio protokolu. Emisijos ypač stipriai paveikė Antarktidą, nes dėl labai žemų temperatūrų žemyne susiformavę poliariniai stratosferiniai debesys katalizuoja chemines reakcijas, atskeliančias ozono molekules.^[32] Ozono skylė apima beveik visą žemyną ir didžiausia fiksuota tarp 2006 m. rugsėjo^[33] ir 2020 m.^[34] Modeliai rodo, kad ozono skylė iš lėto susitrauks ir iki XXI a. septintojo dešimtmečio grįš į XX a. devintojo dešimtmečio ribas.^[35]

Antarktida dėl savo atokumo tinkama astronominiams stebėjimams, storas ledo sluoksnis suteikia žinių apie Žemės klimatą praeityje.

2017 m. Antarktidoje dirbo daugiau nei 4400 mokslininkų, tačiau žiemą pasiliko tik 1100.^[1] Šiuo metu žemyne yra daugiau nei 70 nuolatinių ir sezoninių tyrimų stočių. Iš jų didžiausia – Makmerdo stotis, galinti sutalpinti daugiau nei 1000 žmonių.^[36][37] Geologai daugiausiai tiria tektonines plokštes, meteoritus ir Gondvanos atskilimą. Glaciologai užsiima ledynų istorijos, plūduriuojančių ledų, sniego ir ledo sluoksnio dinamiką. Tuo tarpu biologai be laukinės gamtos stebėjimų atlieka tyrimus apie tai, kaip organizmai adaptuojasi ir išgyvena žemose temperatūrose ir veikiant žmonėms.^[38] Biomedicinos mokslų tyrėjai yra padarę atradimų apie virusų sklidimą ir organizmo atsaką į ekstremalią sezoninę temperatūrą.^[39]

Geologinius tyrimus Antarktidoje trukdo tai, kad beveik visas žemynas nuolat padengtas storu sluoksniu ledo. Tačiau naujų technologijų, tokių kaip nuotolinis aptikimas, radarai po žeme ir palydovinės nuotraukos naudojimas padėjo atskleisti struktūrą po ledu.

• de Hoog, G.S. (2005). „Fungi of the Antarctic: evolution under extreme conditions“ (PDF). Studies in Mycology. Elsevier. 51. ISBN 9789070351557.
• Hund, Andrew J., red. (2014). Antarctica And The Arctic Circle: A Geographic Encyclopedia of the Earth's Polar Regions. 1. ABC-CLIO, LLC. ISBN 978-1-61069-392-9.
• Riffenburgh, Beau, red. (2007). Encyclopedia of the Antarctic. 1. New York: Routledge. ISBN 978-1-1358-7866-5.
• Rohli, Robert V.; Vega, Anthony J. (2018). Climatology (4th leid.). Burlington, Massachusetts: Jones & Bartlett Learning. ISBN 978-1-284-12656-3.

• Antarktidos tyrinėjimai
• Antarktidos geologija
• Transportas Antarktidoje
• Turizmas Antarktidoje

Vikiteka: Antarktida – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Ar žinai? portalo straipsnis apie Antarktidą
• Iliustruotas Livingstono ir Grinvičo salų žemėlapis

Žemėlapiuose:

• Antarktidos fizinis žemėlapis

Ž • A • R Žemynai Pasaulio žemynai Afrika | Antarktida | Australija | Azija | Europa | Pietų Amerika | Šiaurės Amerika Ramiojo vandenyno salos (Okeanija) nepriklauso jokiam žemynui Mikrožemynai Madagaskaras | Zelandija Istoriniai superžemynai Gondvana | Laurazija | Pangėja | Panotija | Rodinija Mitiniai žemynai Atlantida | Pietų Žemė