Septynerių metų karas
Sent Fua (Sainte-Foy) mūšis, Džordžo Brajanto Kampiono paveikslas
Data 1756–1763 m. Vieta Europa, Afrika, Indija, Šiaurės Amerika, Filipinai Rezultatas Sankt Petersburgo, Paryžiaus, Hubertusburgo sutartys. Europoje išliko status quo ante bellum
Priešininkai
Prūsija Didžioji Britanija ir jos kolonijos Hanoveris Irokėzų konfederacija  Portugalija Braunšveigo kunigaikštystė Hesė-Kaselis	Prancūzija ir jos kolonijos Šventoji Romos imperija Rusijos imperija  Švedija  Ispanija ir jos kolonijos Saksonija Sardinija
Vadai
Frydrichas II Friedrich Wilhelm von Seydlitz John Manners Edward Boscawen Robert Clive James Wolfe  † Jeffrey Amherst Edward Braddock  † Ferdinandas Braunšveigietis	Liudvikas XV Louis-Joseph de Montcalm  † Leopold Josef Graf Daun Franz Moritz von Lacy Karolis Aleksandras Lotaringietis Ernst von Laudon Jelizaveta Pyotr Saltykov Augustas III

Septynerių metų karas – 1756–1763 m. tarp galingiausių Europos valstybių vykęs karas. Daugiausia kariauta Europos žemyne, tačiau karo veiksmai vyko ir kolonijose. Septynerių metų kare Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir kelių smulkių Vokietijos (Šventosios Romos imperijos) valstybėlių sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija. Abiejų Tautų Respublika karo metu liko neutrali, nors per ją žygiavo svetimos kariuomenės, o Rusija karo pabaigoje laikinai pakeitė sąjungus.

Portugalija (Didžiosios Britanijos pusėje) ir Ispanija (Prancūzijos pusėje) į karą įstojo vėliau, neutralių Nyderlandų pajėgos buvo užpultos Indijoje. Dėl karo globalaus masto jis kartais vadinamas „pirmuoju pasauliniu karu“. Konflikto metu žuvo 900–1400 tūkst. žmonių, pasikeitė didžiųjų valstybių jėgos balansas ir kai kurios teritorijos.

Septynerių metų karas prasidėjo, kai Frydrichas II įsiveržė į Saksoniją. Kova tarp britų, prancūzų ir jų sąjungininkų Šiaurės Amerikoje prasidėjo 1754 m., dveji metai prieš karo pradžią Europoje kaip imperialistinės konkurencijos dalis. Karas Amerikoje kartais laikomas atskiru karu ir vadinamas Prancūzijos ir indėnų karu.

Nepaisant to, kad karas daugiausia vyko Europoje, čia jis baigėsi kruvinomis lygiosiomis ir praktiškai nepakeitė prieškario status quo, o jo pasekmės Azijoje ir Amerikoje buvo platesnio masto ir ilgalaikės. Po karo Prancūzija nustojo būti pagrindine kolonijine jėga Amerikoje (kur ji prarado beveik visas valdas žemyne ir kai kurias Vest Indijos salas). Išlaikiusi nuo Austrijos atplėštą Sileziją Prūsija įrodė priklausanti stipriausioms Europos valstybėms. Didžioji Britanija praplėtė savo valdas Indijoje, Amerikoje ir tapo stipriausia kolonijine imperija.

Beveik visą XVIII a. Prancūzija kovojo tuo pačiu būdu: ji palikdavo kolonijas gintis pačioms, nusiųsdama labai mažai karių arba nepatyrusius. Ši strategija iš dalies buvo primesta Prancūzijai, dėl geografinės padėties ir Britų karališkojo laivyno pranašumo Prancūzijos laivynui buvo sunku aprūpinti kolonijas kariais ir resursais. Tačiau dėl kelių ilgų sausumos sienų Prancūzijai buvo reikalinga stipri kariuomenė. Tad vyriausybė dėjo visas viltis į sausumos kariuomenę Europoje, tikėdama, kad tai atneš pergalę. Prancūzija planavo po karo per derybas išmainyti savo kolonijas į užimtas sritis Europoje. Planas nepasiteisino, nes ji iš tiesų prarado beveik visas kolonijas, bet nieko svarbaus neužėmė, ką galėtų į jas išmainyti.

Britai dėl pragmatiškų priežasčių nenorėjo veltis į didelius sausumos mūšius Europoje. Jie bandė nusverti neramumus žemyne sąjungomis su viena ar keliomis galingomis valstybėmis, kurių interesai būtų priešingi Prancūzijai. Septynerių metų karo metu Didžioji Britanija tapo Frydricho II, galingiausio to meto stratego, sąjungininke ir finansiškai jį rėmė. Priešingai nei prancūzai, britai ketino pasinaudoti visais laivyno pranašumais ir sėkmingai kautis kolonijose. Jie blokuodavo ir bombarduodavo priešų uostus, be to ypač išnaudodavo galimybę laivais perkelti savo karius. Didžioji Britanija puldama priešininkų laivus bei kolonijas dažnai naudodavo savo greta esančių kolonijų gyventojus.

Dar prieš karo pradžią kilo konfliktas Amerikoje, kai britų kolonijos, besiplėsdamos į vakarus, susidūrė su prancūzais, XVIII a. viduryje pareiškusius pretenzijas į Misisipės slėnį. Norėdami sustabdyti britų kolonijų (ypač Pensilvanijos ir Virdžinijos) plėtrą į vakarus, prancūzai pastatė virtinę tvirtovių, o britų pastangos jas pašalinti sukėlė Prancūzijos ir indėnų karus (vadinamąjį Septynerių metų karą Amerikoje).

Britų ministras pirmininkas Niukaslo kunigaikštis manė, kad karo bus išvengta sudarius naujas sąjungas Europoje.^[1] Tačiau prancūzai surinko didelę kariuomenę Tulone ir užėmė Menorkos sąlą Viduržemio jūroje. Britų pastangos atmušti ataką Menorkos mūšyje buvo nesėkmingos ir birželio 28 d. prancūzai užėmė salą (už tai britų admirolas Džonas Bingas (John Byng) buvo nuteistas mirties bausme).^[2] Karas tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos paskelbtas gegužės 18 d.,^[3] praėjus dvejiems metams po pirmųjų susirėmimų Ohajuje pradžios.

Sužinojęs apie konfliktą Amerikoje ir užsitikrinęs Didžiosios Britanijos paramą, Frydrichas II įsiveržė į Saksoniją – vokiečių valstybę, kuri buvo Austrijos sąjungininkė. Saksonijos ir Austrijos kariuomenės buvo nepasiruošusios ir jų pajėgos išblaškytos. Frydrichas II neleido gauti Saksonijai pastiprinimo iš Maksimiliano Uliso Brauno (Maximilian Ulysses Browne) vadovaujamos austrų armijos. Po to jis apsupo Saksonijos armiją, kuri pasidavė Pirnoje 1756 m. pabaigoje. Vienintelė austrų sėkmė buvo dalinė Silezijos okupacija.

Britanija buvo nustebinta staigaus Prūsijos puolimo, bet parėmė savo sąjungininkę. Kumberlando kunigaikštis suorganizavo jungtines vokiečių pajėgas apginti Hanoverį nuo prancūzų. Britai pabandė įtikinti savo istorinius sąjungininkus Nyderlandus prisidėti prie jų, bet olandai panoro likti visiškai neutralūs. Nepaisant didesnių priešo pajėgų, metai buvo sėkmingi Prūsijos kariuomenei, o Didžiajai Britanijai Amerikoje nesisekė.

1757 m. pradžioje Frydrichas II įsiveržė į Bohemiją (Čekiją), tikėdamasis galutinai nugalėti austrų karius. Po kruvino Prahos mūšio prūsai apgulė miestą, bet turėjo atsitraukti po austrų kontratakos ir pirmo Frydricho pralaimėjimo Kolino mūšyje. Tą vasarą rusai įsiveržė į Rytų Prūsiją ir nugalėjo mažas prūsų pajėgas permainingame Grosjegersdorfo mūšyje. Po jo sekė kiti pralaimėjimai, tad Frydrichas turėjo palikti Bohemiją.^[4]

Prūsijos reikalai atrodė prastai, nes Austrija ruošėsi rimtai kontratakai, o Šarlio de Rohano (Charles de Rohan) vadovaujami prancūzai artėjo iš vakarų. Dėl to, ką Napoleonas vėliau pavadino „manevrų ir ryžto šedevru“, situacija Vokietijoje pasikeitė. Frydrichas iš pradžių sutriuškino prancūzų armiją Rosbacho mūšyje, o po to nugalėjo žymiai didesnę austrų armiją Loiteno mūšyje. Dėl šių pergalių jis įrodė esąs geriausias to meto generolas. Nepaisant to, Prūsija buvo apsupta iš keturių pusių: Prancūzijos vakaruose, Austrijos pietuose, Rusijos rytuose, o Švedijos šiaurėje. Padėtį apsunkino hanoveriečių armijos pralaimėjimas Hastenbeko mūšyje ir šie visiškai pasidavė Klostercefeno susitarimu.^[5] Po susitarimo Hanoveris pasitraukė iš karo ir Prūsija tapo pažeidžiama iš vakarų. Frydrichas paprašė svaresnės britų paramos, nes Vokietijoje jo kariai neturėjo pastriprinimo.^[6]

Britai ir toliau pralaimėjo Amerikoje, ypač prie Vilhelmo Henriko forto. Nuo 1756 m. pasitraukė Niukaslo kunigaikščio ir Viljamo Pito (William Pitt the Elder) vyriausybės. 1757 m. rugpjūtį abu vyrai susitarė ir suformavo koalicinę vyriausybę, kuri dėjo daugiau pastangų į karą. Nauja strategija susidėjo iš Niukaslo pažado padėti vokiečiams žemyne ir Pito ambicijų užimti visas prancūzų kolonijas. „Dviguba strategija“ dominavo Didžiosios Britanijos politikoje visus likusius karo metus.

1758 m. pabaigoje karo eiga buvo palanki prūsams ir britams. Vakaruose Prancūzija pralaimėjo Krefeldo mūšį Ferdinandui Braunšveigiečiui. Vėliau tais pačiais metais Frydricho vadovaujama prūsų armija, kurią sudarė 35 tūkst. karių, kovėsi Corndorfo mūšyje iki išsekimo su 46 tūkst grafo Fermoro vadovaujamais rusais, kurie apleido mūšio lauką. Tarnovo mūšyje rugsėjo 25 d. švedai atmušė šešias prūsų atakas.

„Pulk ir traukis“ taktika tęsėsi iki spalio 14 d., kai maršalo Dauno vadovaujami austrai užklupo prūsų pagrindinę armiją Hochkircho mūšyje. Frydrichas prarado daug artilerijos, bet gana tvarkingai atsitraukė dėl miškingos vietovės.

1759 m. prūsai patyrė keletą triuškinančių pralaimėjimų. Kajaus (Palcigo) mūšyje grafas Saltykovas su 47 tūkst. rusų karių nugalėjo 26 tūkst. prūsų, vadovaujamų Karlo Heinricho fon Vedelio (Carl Heinrich von Wedel). Nors hanoveriečiai nugalėjo 60 tūkst. prancūzų armiją Mindeno mūšyje, generolas Daunas privertė pasiduoti 13 tūkst. prūsų Makseno mūšyje. Pats Frydrichas prarado pusę armijos Kunersdorfo mūšyje, kuris buvo didžiausias pralaimėjimas jo karjeroje. Po to jis ilgai svarstė apie sosto atsisakymą ir savižudybę. Katastrofa iš dalies įvyko todėl, kad jis neįvertino rusų, nors šie gerai kovėsi ankstesniuose mūšiuose.

1759 m. prancūzai ketino įsiveržti į Britų salas, tad telkė karius Luaros žiotyse ir Bresto bei Tulono laivynus. bet du pralaimėjimai jūroje užkirto tam kelią. Rugpjūtį Viduržemio jūroje Edvardo Boskaveno (Edward Boscawen) vadovaujamas didelis britų laivynas išblaškė Žano-Fransua de La Kliu-Sabran (Jean-François de La Clue-Sabran) vadovaujamus prancūzus Lagoso mūšyje. Kibrono įlankos mūšyje admirolo Edvardo Hoko (Edward Hawke) 23 linijiniai laivai užpuolė 21 maršalo de Konflano (de Conflans) linijinį laivą ir daug jų nuskandino ar užėmė, taip užkirsdamas kelią prancūzų planams.

1760 m. prūsus užklupo dar daugiau nelaimių. Prūsų generolas Fukė (Fouqué) buvo nugalėtas Lanshuto mūšyje. Prancūzai užėmė Marburgą, o švedai – Pomeranijos dalį. Hanoveriečiai vėl nugalėjo prancūzus Varburgo mūšyje. Jų sėkmė neleido Prancūzijai padėti austrams kovoje su Prūsija rytuose. Nepaisant to, austrai, vadovaujami Loudono užėmė Glacą Silezijoje. Frydrichas Lygnico mūšyje laimėjo prieš tris kartus gausesnį priešą. Saltykovo vadovaujami rusai ir Lacio austrai trumpam buvo užėmę jo sostinę Berlyną spalio mėnesį. Metų pabaigoje Frydrichas nugalėjo talentingą austrų generolą Dauną Torgau mūšyje, bet patyrė didelių nuostolių, o austrai atsitraukė smarkiai nenukentėję.

Prūsija pradėjo 1761 m. su 100 tūkst. karių, iš kurių dauguma buvo nauji rekrutai.^[7] 1762 m. į karą įsitraukė dvi naujos šalys. Didžioji Britanija paskelbė karą Ispanijai 1762 m. sausio 4 d. o Ispanija atsakė paskelbdama karą britams sausio 18 d. Portugalija įstojo į karą britų pusėje.

Vilinghauseno mūšyje Ferdinandas Braunšveigietis nugalėjo 92 tūkst. prancūzų armiją. Zacharo Černyševo ir Piotro Rumiancevo vadovaujami rusai užėmė Kolbergą Pomeranijoje, o austrai užėmė Šveidnicą. Praradus Kolbergą, Prūsija neteko visų savo uostų Baltijos jūroje.^[8] Didžiojoje Britanijoje buvo galvojama, kad visiškas Prūsijos žlugimas neišvengiamas.

Britams grasinant nutraukti subsidijas, o Prūsijos armijai sumažėjus iki 60 tūkst. Frydricho išgyvenimas atrodė miglotas. Tada 1762 m. sausio 5 d. mirė Rusijos imperatorienė Jelizaveta. Jos prūsofilas įpėdinis Petras III atšaukė armiją iš Berlyno (1762 m. Sankt Peterburgo sutartis) ir tarpininkavo paliauboms su Švedija. Tad Frydrichas Freibergo mūšyje (1762 m. spalio 29 d.) išvijo austrus iš Silezijos, o sąjungininkas Braunšveigas užėmė svarbų Getingeno miestą.

Ilga prancūzų uostų blokada pakirto jų kovinę dvasią, kuri dar labiau smuko, kai žinia apie nesėkmę Niufaundlande pasiekė Paryžių.^[9]

1763 m. Frydrichas atgavo Sileziją ir užėmė Austrijos sritis. Naujas britų premjeras Džonas Stiuartas nutraukė subsidijas prūsams, o Rusijos carą nuvertė jo žmona Jekaterina II, kuri vėl pradėjo remti austrus. Bet Austrija buvo nusilpninta karo ir, kaip daugelis jo dalyvių, patyrė finansinę krizę. 1763 m. taika buvo pasiekta Hubertusburgo sutartimi ir karas centrinėje Europoje baigėsi.

Kova dėl kolonijų tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyko Indijoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje, Karibų salose, Filipinuose ir Afrikos pakrantėje. Per karą Didžioji Britanija gavo daugybę teritorijų ir įtakos prancūzų sąskaita.

1756 m. prancūzai užėmė britų valdomą Menorką Viduržemio jūroje, bet prarado koloniją Senegale 1758 m. britų Karališkasis laivynas užėmė prancūzų cukrų išgaunančias Gvadelupą ir Martiniką bei ispanų miestus Havaną Kuboje ir Manilą Filipinuose.

1757 m., po trejų metų karo Ohajo slėnyje, britai iš sausumos ir jūros užpuolė Naująją Prancūziją. Prancūzai atmušė britus Hadsono slėnyje, o prancūzų laivynas apgynė svarbią Luibūro (Louisbourg) tvirtovę Keip Bretono saloje bei kelius į Kvebeką. Tačiau antrąkart puolę britai 1758 m. užėmė Luibūrą. Po to 1759 m. rugsėjo 13 d., po trijų mėnesių Kvebeko apgulties generolas Džeimso Vulfo (James Wolfe) nugalėjo prancūzus Abrahamo lygumos mūšyje už miesto ribų. 1760 m. pavasarį prancūzai gana sėkmingai kontratakavo, bet nesugebėjo atgauti Kvebeko dėl mažos laivyno paramos. Prancūzų pajėgos atsitraukė į Monrealį, kur rugsėjo 8 d. pasidavė dėl didelio britų kiekybinio pranašumo. Šis pralaimėjimas iki šių dienų atsimenamas Kanadoje.

1762 m., karo pabaigoje, prancūzai užpuolė Sent Džonsą Niufaundlande. Sėkmės atveju jie būtų sustiprinę savo pozicijas per derybas. Nors prancūzai užėmė Sent Džonsą ir nusiaubė gretimas gyvenvietes, jie pralaimėjo britams Signal Hilio mūšyje. Tai buvo paskutinis mūšis Šiaurės Amerikoje, privertęs prancūzus pasiduoti britų leitenantui pulkininkui Viljamui Amherstui (William Amherst). Britai užėmė visą Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę.

Septynerių metų karas Indijoje atnaujino seną konfliktą tarp britų ir prancūzų prekybos kompanijų kovoje dėl įtakos regione. Karas iš pietų Indijos išplito į Bengaliją, kur Roberto Klaivo (Robert Clive) vadovaujami britai atgavo Kalkutą, kurią buvo užėmęs navabas Siradžas ud Daulahas (Siraj ud-Daulah), prancūzų sąjungininkas ir jį nuvertė nuo sosto Plasio (Palašio) mūšyje. Tais pačiais metai britai užėmė prancūzų koloniją Čandanagare.

Karas taip pat buvo nulemtas ir pietuose. Nors prancūzai užėmė Kadalorą, bet Madraso apgultis nepavyko, o seras Eras Kutas (Eyre Coote) nugalėjo grafo de Lali (de Lally) vadovaujamus prancūzus Vandavasio mūšyje 1760 m. Prancūzų Pudučerį britai užėmė 1761 m., o užėmus mažesnes gyvenvietes Karikalą ir Mahe, prancūzai prarado įtaką Indijoje.

Vikiteka: Septynerių metų karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Anderson, Fred (2007). Crucible of War: The Seven Years' War and the Fate of Empire in British North America, 1754–1766. Vintage - Random House. ISBN 978-0307425393.
• Rodger, N. A. M. (2006). Command of the Ocean: A Naval History of Britain 1649–1815. W.W. Norton. ISBN 978-0393328479.