Raštas iki XII a. – runos, vėliau jį pakeitė karolingiškasis. Nuo VII a. pasipildė lotynų kalbos žodžiais. IX a. pradėjo ryškėti skandinavų kalbų įtaka. VIII–XII a. užrašytas svarbiausias anglosaksų epas – „Sakmė apie Beovulfą“. Kiti žymesni anglosaksų kalba parašyti veikalai:
Junijaus rankraštis (Junius manuscript);
Ekseterio knyga (Exeter Book)
Verčelio knyga (Vercelli Book)
Novelio kodeksas (Nowell Codex).
Gramatika
„Sakmės apie Beovulfą“ fragmentas: ofer hron rade (liet.banginio keliu), laivu jūromis. „Banginis“ (vardininkas) būtų hwæl.[1]
Senosios anglų kalbos gramatika sudėtingesnė ir daug kuo panašesnė į lietuvių. Dabartinėje anglų kalboje linksniai praktiškai išnykę: tik keli rudimentai rodo, jog kažkada jų būta (angl.cat's tail - katino uodega, arba angl.I/me/mine - vis dar kaitomas). Tuo tarpu senoji anglų kalba turėjo vardininką, galininką, kilmininką, naudininką ir įnagininką.
Buvo vienaskaita, daugiskaita ir įvardžių dviskaita.[1]
Daiktavardžiams buvo priskiriama vyriškoji, moteriškoji arba bevardė giminė. Kaip ir lietuvių kalboje, daiktavardžiai turėjo kaitomas galūnes ir jos buvo derinamos su kaitomų būdvardžių galūnėmis. Skirtingai nuo dabartinės anglų kalbos, žodžio giminė priklausė taip pat ir nuo galūnės. Viena iš moteriškosios giminės galūnių buvo –nes. Nuo to yra likęs žodis angl.godness – deivė.[1]
Leksika
Apie anglosaksų kalbą nėra žinoma daug. Leksiniu požiūriu artima fryzų ir kitoms vakarų germanų kalboms. Turėjo gana laisvą žodžių tvarką, nedaug skolinių. Dabartinėje anglų kalboje yra apie 33 % žodžių, kilusių iš senosios anglų kalbos:[2] kitais skaičiavimais – apie 25 %. Dabartinės anglų kalbos žodžiai, tiesiogiai kilę iš senosios anglų kalbos – work, man, father, brother ir kt.
Anglosaksų kalba vystėsi lėtesniais tempais ir atskirai nuo žemyninių vakarų germanų kalbų. Tam turėjo įtakos jos geografinis paplitimas – izoliacija nuo žemyninės Europos – ir keltų kalbų įtaka. Anglosaksų kalboje germanams būdingos priesagos –heit, -schaft virto –hood ir –ship, pal. vok. Bruderschaft → angl.brothership (brolybė).
Nemažai skolinių anglosaksai perėmė iš senosios skandinavų tarmių grupės kalbų, kadangi Anglijoje buvo įsikūrę skandinavų anklavų. Manoma, kad iš skandinavų kalbų perimti tokie žodžiai, kaip sky, leg, įvardis they, veiksmažodis are.
Lotynų kalbos įtaka labiausiai reiškėsi per bažnyčią (oficiali bažnyčios kalba). Tokie skoliniai, kaip militia, movement ir assembly, service yra perimti iš lotynų kalbos. Nors reikia pažymėti, kad spartesnis romanų kalbų skverbimasis į anglų kalbą prasidėjo po normandų užkariavimų.
Išnašos
↑ 1,01,11,2C. Alphonso Smit (1869). Old English grammar and exercise book. Louisiana stats university. web.uvic.ca
Pasvirusiu šriftu pažymėtos nykstančios arba mirusios kalbos, paryškintu šriftu pažymėtos bendrinę formą turinčios kalbos. *Germanų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės germanų kalbos ir tarmės.
Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.
