Sakara (arab.سقارة = Saqqāra, Ṣaqqārah) – Senovės Egipto archeologinė vietovė dykumoje, vakarinėje Nilo pusėje. Senovės Memfio miesto nekropolis, apie 24 km į pietvakarius nuo Kairo, 17 km į pietus nuo Gizos, šalia šiuolaikinės gyvenvietės tuo pačiu pavadinimu, kurioje 1966 m. gyveno apie 12 700 gyventojų.[reikalingas šaltinis].
Memfio nekropolis
Sakaroje yra senovės Memfio miesto principinis nekropolis, naudotas nuo Pirmosios Sen. Egipto dinastijos iki koptų laikų, nuo apie 3100 m. pr. m. e. iki V a. Vietovė tęsiasi apie 6 km šiaurės-pietų kryptimi ir yra apie 1,5 km pločio plačiausioje vietoje. Vietovės pavadinimas kildinamas iš dievo Sokaro vardo arba, galbūt tikriau, iš arabų genties pavadinimo, kuri šioje vietovėje gyvenusi.
Anksčiausias Egipto faraonas, žinomas iš Sakaros, yra Narmeras. Vaza su jo vardo įrašu rasta po Džoserio piramide esančiose patalpose, nors pats karalius, beveik tikra, buvo palaidotas Abydose. Sakaroje žinoma keletas kiek vėlesnių Pirmosios dinastijos mastabų, išsidėsčiusių jos šiaurinėje pusėje. Tikėtina, kad pradinė Memfio kūrimosi vieta buvo šiek tiek dar šiauriau, prie Abusiro. Sakaroje yra didelių laidojimo kompleksų (1–4, 6 dinastijų faraonų) ir daugelio antkapinių paminklų ansamblių (nuo Ankstyvosios karalystės iki Saiso laikotarpio) liekanos. Nekropolis plėtėsi iš šiaurės pietų link.
Garsiausia Sakaroje yra laiptuota ~60 m aukščio faraono Džoserio piramidė (apie 2670 m. pr. m. e., archit. Imhotepas) ir aplink piramidę esančių pastatų liekanos, Pepio I (apie 2300 m. pr. m. e., archit. Nechebas) ir Pepio II (apie 2220 m. pr. m. e.) piramidės. Faraono Uno piramidėje (apie 2350 m. pr. m. e.) įrašyti anksčiausi žinomi piramidžių tekstai. Vėliausias yra Tryliktosios dinastijos faraono Chendžero (apie 1750 m. pr. m. e.) monumentas. Po to Sakaroje faraonai nebelaidoti, jos reikšmė sunyko sostinę iš Memfio perkėlus į Tėbus.
Naujosios karalystės metu Memfis buvo administracinis Žemutinio Egipto centras, vėl įgijo didelę svarbą. Jame rasta gausiai išpuošta generolo Horemhebo mastaba (apie 1320 m. pr. m. e.) ir kitų Naujosios karalystės didikų kapų. Šiame laikotarpyje įrengtas Serapeumas, skirtas laidoti Apio jaučiams. Vėlyvosios karalystės laikotarpiu (747–332 m. pr. m. e.) Sakaros šiaurinėje ir šiaurės rytų pusėje laidoti didžiuliai kiekiai mumifikuotų gyvūnų, tarp kurių pavianai, ibisai, katės, plėšrieji paukščiai, galvijai, šakalai. Jų laidojimas turėjo ryšių su dievų kultu (Totas, Bastet, Anubis), atitinkamai kapinynai įgavo pavadinimus Anubeumas, Bubasteumas. Laidojimo kompleksuose rasta dailės dirbinių, sienų tapybos, reljefų fragmentų, skulptūrų („Raštininko", Kaaperio, Ranoferio statulos). Sakaros kapinynas jau senovėje buvo daug kartų išplėštas, daugelis kapų naudoti po kelis kartus. Koptų laikotarpiu iš kapinyno akmenų pastatytas krikščionių vienuolynas.
