Napata (arab.نبتة = napatāʼ) – senovės miestas Nubijoje, vakariniame Nilo krante, šalia Karimos miestelio (Sudanas), apie 25 km piečiau ketvirtojo Nilo upės slenksčio.
XV a. pr. m. e. Napatą įkūrė Nubiją užkariavęs egiptiečių faraonas Tutmozis III. Egiptiečiai vietovę vadino Npi, Npy, Napatos pavadinimą suteikė senovės graikai. Netoliese stūksanti 102 metrų aukščio Džebel Barkalio kalva tapo Naujosios Karalystės pietiniu riboženkliu. Pasak Barkalio stelos įrašų, Tutmozis III pastatė Napatoje tvirtovę pavadinimu „Atremianti svetimšalius“, nustatė joje valstybės sieną ir Džebel Barkalio kalvą įvardijo Amono rezidencija. Stelos įrašai nurodo, kad vietovėje anksčiau buvo kušitų miestelis, tikriausiai paklusnus Kermos karalystei. Miestas buvo pagrindinis egiptiečių dievo Amono kulto centras Nubijoje. Napata pirmą kartą paminėta Amenchotepo II laikų steloje, kurioje faraonas mini pakabinęs nužudyto Sirijos princo kūną ant jos sienų. Džebel Barkalio kalvoje pastatyta Amono šventovė, kuri griauta Echnatono valdymo metu (XIV a. pr. m. e.) ir atstatyta valdant Tutanchamonui ar Horemhebui. Egiptiečiai suteikė kalvos dievui mistinės galios reikšmę, tai gali būti sietina su vienos kalvos viršūnės profiliu, kuris buvo panašus į puolančios kobros pozą ar falą. Šventyklą ženkliai praplėtė Setis I ir Ramzis II (XIII a. pr. m. e.), tačiau iškart po to egiptiečių veiklos pėdsakai sunyko ir 20-os dinastijos metu vietovė buvo apleista.
Džebel Barkalio kalva
Prasidėjus suirutei Egipte, nubiai gavo autonomiją ir įkūrė Kušo valstybę, kurios sostine VIII a. pr. m. e. antroje pusėje tapo Napata. 750 m. pr. m. e. Napata buvo klestintis miestas, o jo valdovas Kašta rengė grobiamuosius žygius į Aukštutinį Egiptą. Jo įpėdiniai tęsė puldinėjimus ir palaipsniui užėmė daug Egipto žemių. Amono šventykla buvo pilnai atstatyta. Kušitų karalius Taharka kitame Nilo krante pastatė priemiesčius, savo piramidę ir įsteigė karališkąjį nekropolį. 25-oji Egipto dinastija buvo kušitų kilmės ir valdė visą Nilo slėnį. Jos valdymo metu Napatoje ir kitose Sudano vietose pradėtos piramidžių statybos. 671 m. pr. m. e. asirai atkovojo Egiptą iš kušitų, tačiau Kušo karaliai vis tiek skelbėsi Napatos Amono vardu esantys Egipto valdovais. Pasekoje 592 m. pr. m. e. Egipto faraonas Psamtikas II surengė invaziją į Nubiją. Kušitų armija, stovėjusi Napatoje, buvo sunaikinta kartu su miestu, kas privertė Kušo karalystės sostinę perkelti į Meroję. Nubijoje iki pat II a. gyvavo Kušo karalystė. Napata buvo stipriai paveikta Egipto kultūros, miestiečiai garbino Egipto dievus, iš kurių svarbiausias jiems buvo Amonas. Po egiptiečių invazijos Napata gyvavo kaip nekropolis ir Barkalio kalvos šventykla, pakol 23 m. pr. m. e. nebuvo sunaikinta romėnų generolo Petronijaus. I a. vyko miesto ir šventyklos atstatymai ir būtent iš šio laikotarpio kol kas rastos miesto liekanos.
Svarbiausias religinis Napatos centras buvo Džebel Barkalis, kur stovėjo Amono šventykla. Priešingame krante esančiame Nuryje buvo piramidžių kompleksas.
Šaltiniai
The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. Tomas II. Red. Donald B. Redford. Oxford University Press, − 2001, p. 492
