Lietuvos vietinių, savaime augančių medžių dažna rūšis. Lietuvoje jie auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse, auginamas soduose, sodybose, parkuose ir pakelėse. Mėgsta vidutinio drėgnumo, drėgnus, purius, turtingus maisto medžiagų dirvožemius – velėninius jaurinius, durpininius priemolius, durpžemius. Mėgsta neutralius ir karbonatingus dirvožemius. Jauni pakenčia paunksmę, vėliau – šviesamėgiai. Atsparus šalčiui ir sausroms.
Matmenys
Auga greitai, bet dažniausiai išauga iki 8–10 m, rečiau 15-20 m aukščio ir ypatingai retais atvejais iki 28 m aukščio, nors paprastojo šermukšnio Sorbus aucuparia subsp. glabrata porūšis augantis atšiauraus klimato zonose išauga kaip krūmas apie 4 m aukščio. Įprastai paprastųjų šermukšnių kamienas iki 30-60 cm skersmens. Yra žinomas 22,30 m aukščio paprastasis šermukšnis su 1,12 m kamieno apimtimi, kuris auga SuomijosRuotsinkylä vietovėje.
Amžius
Gyvena 60-100, rečiau iki 120, pasitaiko ir iki 200 metų amžiaus išgyvenančių medžių.
Požymiai
Tai medis arba krūmas, nors krūmu išauga tik tolimoje šiaurėje augantis paprastojo šermukšnio Sorbus aucuparia subsp. glabrata porūšis. Laja kiaušiniška, rutuliška, vėliau – skėstašakė ir netaisyklinga, kiek retoka. Žievė lygi ir pilka. Jauni ūgliai pūkuoti, paaugęs – pliki, stori, apvalūs, negiliai išilgai vagoti, rausvai rudi, su pilka plėvele. Pumpurai kiaušiniški, kūgiški apie 1 cm ilgio, nusmailėję, šiek tiek išlenkti, prigludę, padengti 2-3 žvyneliais, jų viršūnė gausiai sidabriškai plaukuota. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, 15-20 cm ilgio, ir apie 10 cm pločio, sudaryti iš 9-15, kartais 19 lancetiškų, nusmailėjusių, pjūkliškų lapelių, kurių viršus tamsiai žalias, o jų apačia – melsvai, pilkai žalia, kiek plaukuota. Rudenį tampa gelsvais, rausvai oranžiniais ir anksti nukrenta. Žiedai dvilyčiai, balti, specifinio kvapo 8-15 mm skersmens, susilelkę viršūninėse gausiažiedėse skydiškose, 5-10 cm skersmens šluotelėse. Žiedynkotis ir žiedkočiai apsaugę pilkšvais plaukeliais. Vainiklapiai apskriti. Turi apie 20 kuokelių. Liemenėliai 3 (2-4) ir palaidi. Žydi gegužės-birželiomėnesiais. Jų vaisiai rutuliškos formos, maži, 8-10 mm skersmens, raudoni, oranžiniai ar raudonai oranžiniai, valgomi, sultingi, bet kartoko skonio susispietę kekėse obuolėliai, su 3-5 (1-8) rausvomis, rudomis, žvilgančiomis, kableliškomis sėklomis. Vaisiai prinoksta rugsėjį ir kabo iki žiemos. Derėti pradeda 10-12 augimo metais ir dera kasmet.
Porūšiai
Išskiriami penki, kitų botanikų keturi, paprastojo šermukšnio porūšiai:
Sorbus aucuparia subsp. aucuparia. Natūraliai paplitę auga vidutinių platumų klimato Europos bei šiaurės vakarų Azijojos juostose nuo centrinės Ibėrijos pusiasalio dalies, vidurio Apeninų ir šiaurinės Graikijos iki Obės ir Irtyšiaus upių rytuose. Jų forma kaip medžiai, o ūgliai ir lapeliai plaukuoti.
Sorbus aucuparia subsp. fenenkiana T.Georgiev & Stoj. Paplitę tik Bulgarijoje ir tai endeminis, tai yra tik tam kraštui būdingas paprastojo šermukšnio porūšis.
Sorbus aucuparia subsp. glabrata (Wimm. & Grab.) Cajander. synonimas:Sorbus glabrata (Wimm. & Grab.) Hedl.). Paplitęs suarktiniuose Europos regionuose, vakaruose nuo Islandijos, pačios šiaurinės ŠkotijosOrknio, Šetlandų salose, šiaurės Skandinavijos, šiaurės vakarų Rusijos bei vidurio Europos Alpių, Karpatų kalnų regionuose iki medžių augimo kalnuose ribos. Jie išauga kaip krūmai, o ūgliai ir lapai mažiau plaukuoti, nei pas plačiai paplitusį Sorbus aucuparia subsp. aucuparia porūšį.
Sorbus aucuparia subsp. praemorsa (Guss.) Nyman. Natūraliai paplitęs aukštesnėse kalnų altitudėse Korsikos, Sicilijos salose bei Italijos Kalabrijos regione.
Sorbus aucuparia subsp. sibirica (Hedl.) Krylov synonimas:Sorbus sibirica Hedl.). Natūraliai paplitę šiaurinės Azijos vidutinio klimato juostose į rytus nuo Obės ir Irtyšiaus upių. Auga kaip medis. Ūgliai ir lapai be plaukelių.
Veislės
Yra išveistų nemažai jo ir dekoratyvinių veislių, paminėtinos šios:
„Aspleniifolia“ – lapai iš dalies dvigubai punksniški, giliai smulkiai dantyti.
„Dirkenii“ – jauni lapai auksiniai, lapkočiai raudoni.
„Fastigiata“ – šakos plonos, glaustos, kylančios aukštyn. Jaunų medelių laja verpstiška, vėliau kūgiška, kiaušiniška.
„Fructu Luteo“ – vaisiai geltoni.
„Nana“ – tankiašakis krūmas, o jo obuolėliai didesni nei įprastai pas paprastuosius šermukšnius.
„Pendula“ – šakos svyrančios, laja svyryuoklinė),
„Pendula Variegata“ – šakos svyrančios, išsilanksčiusios, laja svyruoklinė, lapeliai gelsvai margi.
Savybės ir panaudojimas
Tai vertingas dekoratyvinis, maistinis ir vaistinis augalas. Viduramžiais šermukšnis buvo labai populiarus Europoje, o jo gydomąsias savybes žinojo dar senovės graikai. Lietuvoje paprastasis šermukšnis sodintas kiekvienoje sodyboje, dažniausiai prie kiemo vartų ir gausus jo obuolėlių derlius gelbėdavo badmečiu. Jų vaisiuose yra apie 4-8 % cukraus, 0,6-2,8 % organinių rūgščių, daug pektinų, vitamino C yra daugiau nei citrinose, beveik nenusileidžia erškėtrožėms, vitamino P, karotino daugiau nei morkose ir jis žymiai lengviau pasisavinamas. Yra gausu ir sacharidų, flavonidų, rauginių medžiagų, rečiau sutinkamo vitamino E, jodo, eterinių aliejų, mineralinių medžiagų, mikroelementų. Vartojami uogienių, acto, spirito, vyno gamyboje. Žiemą vaisiais, ūgliais, šakelėmis maitinasi miško paukščiai ir žvėreliai. Žievė turi apie 14 % rauginių medžiagų. Paprastojo šermukšnio mediena kieta, tvirta, tinkanti tekinimo darbams bei smulkiems gaminiams. Dažnai sodinami parkuose, grupėms, grupių pakraščiams ir trakui sudaryti, jais apželdinami keliai bei išgraužos.
Gydomosios savybės
Liaudis gydymo tikslais naudojo ir naudoja šermukšnio lapus, žievę, žiedus ir vaisius. Vaistams renkami pilnai prinokę vaisiai, kurie džiovinami 50-60 °C temperatūroje. Lapų bei žievės nuoviru plaudavo žaizdas, laisvino vidurius, vaisių arbatą gėrė esant sunegalavus skrandžiui, prastam virškinimui, ar esant vitaminų trūkumui. Paprastojo šermukšnio vaisiai vartojami ir nuo avitaminozės, o vaisiuose esančios medžiagos mažina kraujospūdį, gerai veikia kepenis, tulžį bei inkstus. Sultys geriamos sumažėjus skrandžio rūgštingumui, o iš džiovintų šermukšnio obuolėlių daroma arbata skani ir vaistinga.
Ligos
Kartais puolami vienų ar kitų ligų, kaip kad chlorozės
Mitologija
Lietuvių mitologija
Ypatinga magijos galia apgaubtas paprastasis šermukšnis – tai vienas iš keleto senovėje lietuvių garbintų, jų manymu nematomų, gerų, paslaptingų savybių turintis medis, saugantis nuo blogio bei nepageidaujamos įtakos, suteikia ramybę ir prieglobstį, privatumą. Senovės aisčių tikėjimuose jis sietinas su Saule, o nuo amžių jis buvo dar laimės bei vaisingumo simboliu. Paprastojo šermukšnio šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač – velniai. Pasiramščiuojant su šermukšnine lazda ar toli keliaujant velnio nesutiksi, ir buvo manoma, kad su ja galėdavo užmušti velnią. Paprastasis šermukšnis apdainuotas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių tautų dainose. Pasak senolių, kieme augantis šermukšnis apsaugodavo namus nuo žaibo, perkūnijos. Sunkiai sergantiems žmonėms, ypač vyresnio amžiaus ligoniams, naudinga prie lovos pamerkti keletą šermukšnio šakelių. Senovėje lietuvių protėviai surištas šermukšnio šluoteles kabindavo ant namo sienos lovos galvūgalyje arba laikydavo palovyje, tikėdami, kad taip jis apsaugos nuo ligų, piktųjų dvasių bei blogų burtų.
Britų mitologija
Pagal Jungtinės Karalystės bioenergetikų priimtą penkių balų sistemą, paprastasis šermukšnis vertinamas maksimaliai – penkiais balais. Senolių buvo tikima, kad mirus šeimos nariui, ant jo kapo būtina pasodinti šermukšnį, nes tokiu būdu nuramins jo sielą ir palengvins jos kelią į dangų.
