Motorizuotųjų pėstininkų karinio vieneto simbolis		Mechanizuotųjų pėstininkų karinio vieneto simbolis

Mechanizuotieji pėstininkai (angl. mechanized infantry) – pėstininkai, naudojantys šarvuočius (šarvuotuosius transporterius ir pėstininkų kovos mašinas) tiek pervežimui, tiek kautynėms. Tai šių laikų sunkieji pėstininkai.

Motorizuotieji pėstininkai yra „technologiškai labiau atsilikę“, nes jie į mūšio lauką atvežami sunkvežimiais ir panašiu nešarvuotu transportu, o kautynėse dalyvauja kaip paprasti pėstininkai. Tuo tarpu mechanizuotųjų pėstininkų šarvuočiai (pvz., pėstininkų kovos mašinos) apsaugo pervežamus kareivius bent jau nuo šaulių ginklų ugnies, o mūšyje jie veikia kaip ugnies taškai, apšaudydami priešininką kulkosvaidžiais, patrankomis, automatiniais granatsvaidžiais, prieštankinėmis raketomis ir kita turima ginkluote. Mechanizuotųjų pėstininkų paramos ginklai paprastai taip pat savaeigiai ar įeina į pėstininkų kovos mašinų ginkluotę.

Daugelis mechanizuotųjų pėstininkų šarvuočių yra vikšriniai ar daugiaračiai (6×6 ar 8×8), kas užtikrina didelį pravažumą.

Kai kurios valstybės pėstininkus, aprūpintus šarvuotaisiais transporteriais, vadina mechanizuotaisiais pėstininkais, o aprūpintus pėstininkų kovos mašinomis – šarvuotaisiais pėstininkais (armored infantry).

Lyginant su „lengvaisiais automobiliniais“ pėstininkais mechanizuotieji pėstininkai yra greitesni mūšio lauke, turi didesnę savąją ugnies galią. Tiesa, jiems atitinkamai reikia daugiau degalų, remonto pajėgumų (remontininkų, remonto ir evakavimo mašinų bei įrengimų). Lengvieji pėstininkai yra panašaus efektyvumo ginantis paruoštose pozicijose, tačiau gerokai lengviau pažeidžiami žygyje ir puolantys.

Daugelis šarvuotųjų transporterių perveža 7-8 pėstininkus ir turi 2 žmonių įgulą. Tuo tarpu daugelis pėstininkų kovos mašinų perveža 6-7 pėstininkus ir turi 3 žmonių įgulą.

Manoma, kad pirmaisiais mechanizuotų pėstininkų vienetais galima laikyti pėstininkų skyrius, 1918 m. Amjeno mūšyje pervežtus, Mark V* tankais. Šių tankų korpusai buvo pailginti, papildomoje vietoje kaip tik tilpo skyrius kareivių. Tiesa, tokio dydžio kautynėse pirmas mechanizuotųjų pėstininkų panaudojimas liko nepastebėtas.

Į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą jame dalyvaujančios armijos pajuto atakos spartos išlaikymo problemą. Panaudojant tankus, artileriją ir prasiskverbimo taktiką priešo gynybą pralaužti pavykdavo, tačiau 1918 m. visi puolimai po dienos kitos baigdavosi, nes priešą genantys pėstininkai greitai pavargdavo, o per mūšio lauką gabenti artileriją, amuniciją bei šviežius dalinius buvo negreita. Priešas spėdavo pergrupuoti savo dalinius ir puolimą sustabdyti.

Daugelis kariuomenių naudojo kavaleriją, nors ši Europos mūšių laukuose buvo pernelyg pažeidžiama kulkosvaidžių ir artilerijos ugniai. Būtų tikę motorizuoti pėstininkai, bet to meto sunkvežimiams reikėjo gero kelių tinklo ar atvirų lygumų (dykumos, stepės). Sunkvežimiai negalėjo įveikti mūšio lauko, išrausto apkasais ir sprogimų duobėmis, išraizgytų vielų užtvaromis. Sprendimu galėjo būti vikšrinės transporto priemonės.

Pasibaigus I Pasauliniam karui mechanizuotųjų pėstininkų kūrimas buvo teorinis, kol 4-tąjį dešimtmetį ėmė perginkluoti kariuomenes. Britų armijoje 1927 m. buvo sukurtos brigados dydžio Eksperimentinės mechanizuotosios pajėgos (Experimental Mechanized Force), bet jos po poros metų buvo panaikintos, nes trūko finansavimo, o britų kariuomenei daugiau reikėjo įgulų kolonijoms.

Buvo mobiliojo karo šalininkų, kurie propagavo didelius tankų dalinius: Džonas Fuleris (J. F. C. Fuller) D. Britanijoje, Heincas Guderianas (Heinz Guderian) Vokietijoje, Adna Čafis (Adna R. Chaffee Jr.) JAV, Michailas Tuchačevskis (TSRS) ir pripažino, kad juos turi lydėti pėstininkų ir kiti daliniai, ir jų judėjimo greitis turi būti toks pat, kaip ir tankų.

Vokietija, 4-tą dešimtmetį perginkluodama savo armiją, kai kuriuos savo tankų divizijų pėstininkų dalinius aprūpino pusiau vikšriniais šarvuočiais Sd.Kfz. 251, kurie daugeliu atvejų spėdavo su tankais. Prancūzijos armija sukūrė lengvąsias mechanizuotąsias (Légère Méchanique) divizijas, kuriose kai kurie pėstininkų daliniai turėjo mažus vikšrinius transporterius. Kartu su kitų pėstininkų ir paramos dalinių motorizacija tai abiem šioms armijoms davė mobilių universalių kariuomenės junginių. Pagal Vokietijos karinę doktriną šie junginiai turėjo realizuoti prasiveržimus blickryge, o Prancūzijos kariuomenė planavo juos panaudoti greitam rezervų permetimui į reikiamas gynybos vietas.

Vykstant II Pasauliniam karui daugelis didžiųjų valstybių savo armijose tankus ar artilerijos savaeiges sujungė su mechanizuotais pėstininkų daliniais, prie kurių prijungė ir kitus paramos dalinius, pvz., inžinerijos bei artilerijos).

Sąjungininkų tankų daliniai turėdavo mechanizuotųjų pėstininkų dalinius bendrai veiklai. Pvz., JAV tankų divizijos turėjo po tris tankų, šarvuotųjų pėstininkų ir savaeigių batalionus. JAV šarvuotieji pėstininkai buvo visiškai aprūpinti M2 ir M3 pusvikšriniais transporteriais. D. Britanijos armijoje A tipo šarvuotosios brigados (Type A Armoured Brigades), skirtos veikti nepriklausomai ar kaip tankų divizijos dalis, turėjo mechanizuotųjų pėstininkų (čia angl. motor infantry) batalioną, kuris važinėdavo šarvuočiais Bren Carrier, o vėliau – pagal lendlizą gautais pusvikšriniais šarvuočiais. B tipo brigados neturėjo mechanizuotų pėstininkų, jos buvo pavaldžios pėstininkų divizijoms.

Kanados armija, o vėliau ir D. Britanijos armija naudojo šarvuotuosius transporterius Kangaroo, pagamintus ant tankų važiuoklės bazės. Šie šarvuočiai dažniausiai būdavo priskiriami konkrečioms operacijoms, o ne nuolatiniams mechanizuotiems pėstininkų daliniams sudaryti. Tokie daliniai buvo panaudoti mūšyje už Normandiją. Nors jie galutinių savo tikslų nepasiekė, tačiau aiškiai parodė, kad mechanizuotieji pėstininkai patiria gerokai mažiau nuostolių, nei išlaipintieji pėstininkai.^[1]

Vokietijos armija, įvedusi mechanizuotųjų pėstininkų dalinius į savo tankų divizijas, vėliau pervadino juos panzergrenadieriais. Karo viduryje vermachtas sukūrė ištisas mechanizuotąsias divizijas, kurios buvo vadinamos panzergrenadierių divizijomis.

Kadangi Vokietijos pramonė negalėjo pagaminti reikiamo kiekio pusvikšrinių šarvuotųjų transporterių, tankų ir panzergrenadierių divizijose tik ketvirtis ar trečdalis pėstininkų buvo mechanizuoti. Visi likę buvo motorizuoti – juos perveždavo sunkvežimiais. Tačiau daugelis žvalgybos dalinių šiuose junginiuose buvo mechanizuotieji pėstininkai ir vykdydavo jų misijas, jei kildavo toks reikalas. Sąjungininkai žvalgybai naudodavo džipus, šarvuotuosius automobilius ar lengvuosius tankus.

Raudonoji Armija karą pradėjo vis dar vykdydama savo tankų ir mechanizuotųjų junginių reorganizaciją, o ir didžioji jų dalis buvo sunaikinta pirmais karo mėnesiais. Metais vėliau Raudonoji Armija atkūrė divizijos dydžio mechanizuotųjų pėstininkų dalinius, vadintus mechanizuotaisiais korpusais. Šiuos korpusus paprastai sudarydavo viena tankų brigada ir trys mechanizuotųjų pėstininkų brigados, kurias lydėdavo motorizuotieji paramos daliniai. Šie korpusai būdavo naudojami vystant puolimų prasiveržimus, kaip ir buvo numatyta ikikarinėje giliųjų puolimų koncepcijoje.

Raudonojoje Armijoje buvo sukurtos kelios kavalerijos mechanizuotosios grupės, kuriose buvo suvienyti tankų, mechanizuotųjų pėstininkų ir kavalerijos daliniai. Juos taip pat naudodavo puolimų vystymo ir persekiojimo stadijose. Raudonosios Armijos mechanizuotieji pėstininkai paprastai būdavo gabenami sunkvežimiais ar kaip tankų desantai, tik nedaugelis naudojo iš lendlizo gautus šarvuočius.

Naujosios Zelandijos armija į Europą pasiuntė diviziją, kuri savo sudėtimi buvo labai panaši į tarybinį mechanizuotąjį korpusą. Ji kovojo Italijos kampanijoje, bet iki karo pabaigos ji turėjo mažai galimybių pademonstruoti savo gebėjimą vykdyti mobiliąsias operacijas.

Po Antrojo pasaulinio karo Tarybinė Armija ir NATO toliau tobulino mechanizuotuosius pėstininkus ir naudojimo doktriną. Tarybinė Armija mechanizavo visus pėstininkus išskyrus oro desantinę kariuomenę. Pradžioje buvo naudojami ratiniai šarvuotieji transporteriai (pvz., BTR-152), kurių dalis neturėjo stogo, todėl prastai saugojo nuo apšaudymo iš viršaus ir skeveldrų. Tačiau jų panaudojimas padidino Tarybinės Armijos mobilumą, kas buvo svarbu dėl didelės TSRS teritorijos ir ilgų TSRS bei jos Varšuvos sutarties sąjungininkių sienų.

JAV armija ėmė naudoti vikšrinius ŠT M75 ir M59, o vėliau ginkluotėn priėmė lengvesnį ŠT M113, kurį galėjo pervežti Lockheed C-130 Hercules ir kiti transportiniai lėktuvai. Šie šarvuotieji transporteriai suteikė pėstininkams tokį patį judrumą kaip tankų. Tiesa, šių ŠT šarvuotumas buvo nepalyginamai menkesnis, tačiau jie suteikė apsaugą nuo radiacijos, biologinių ir cheminių ginklų.

Vietnamo kare ŠT M113 dažnai buvo apginkluojami papildomais ginklais ir naudojami kaip pėstininkų kovos mašinos. Pietų Vietnamo armijos ankstyvosios operacijos parodė, kad šarvuočiuose veikiantys pėstininkai yra efektyvesni, nei išlaipinti iš jų. JAV armijos taktikos doktrina ėmė pabrėžti pėstininkų kovos veiksmus tiesiai iš šarvuočių. Vėliau JAV dislokavo Vietname mechanizuotąją brigadą ir dešimt mechanizuotųjų batalionų.

Dar didesnę įtaką mechanizuotųjų pėstininkų raidai padarė tarybinė BMP-1 (1965 m.), kuri yra pirmoji pasaulyje specialios konstrukcijos pėstininkų kovos mašina. Prasidėjusi BMP-1 gamyba paskatino panašias mašinas konstruoti ir gaminti ir kitose šalyse. Taip atsirado Vakarų Vokietijos kovos mašina Marder (1971 m.), o vėliau (1981) – JAV M2 Bradley. Skirtingai negu šarvuotieji transporteriai, kurie pėstininkus tik atveža į mūšio lauką, pėstininkų kovos mašinos yra gerai ginkluotos ir ugnimi paremia puolančius ar besiginančius pėstininkus. Daugelis pėstininkų kovos mašinų turi ambrazūras, pro kurias pėstininkai irgi gali šaudyti savo šaulių ginklais. Tiesa, tokia ugnis pasirodė menkai efektyvi, todėl naujausiose kovos mašinose jų nebedaro arba liko gerokai mažiau.

Tarybinės Armijos struktūroje egzistavo lengvieji ir sunkieji mechanizuotieji pėstininkai. Nuo XX a. 8-to dešimtmečio Tarybų Armijos pirmosios eilės motorizuotųjų šaulių divizijos paprastai turėdavo du pulkus, ginkluotus ratiniais ŠT BTR-60, ir vieną pulką, ginkluotą vikšrinėmis BMP-1. Lengvieji pulkai buvo skirti pulti divizijos sparnuose, dažnai – išlaipinti iš ŠT, tuo tarpu pulkas su BMP-1 skirtas atakuoti divizijos centre kartu su divizijos tankų pulku. Tarybinėje Armijoje abiejų rūšių pulkai buvo vadinami „motorizuotųjų šaulių pulkais“.^[2]

XX a. 8-tą dešimtmetį buvo mechanizuota ir TSRS oro desanto kariuomenė. Desantiniai daliniai buvo apginkluoti pėstininkų kovos mašinomis BMD-1, kurios buvo taip pat ginkluotos, kaip ir BMP-1, bet galėjo būti ne tik pervežamos kariniais transportiniais lėktuvais, bet ir būdavo desantuojamos parašiutais. Taip TSRS oro desantinė kariuomenė tapo mechanizuotaisiais pėstininkais. Tiesa, BMP-1 be įgulos (vairuotojas ir šaulys), perveždavo tik 4 desantininkus. Tokie desantininkų daliniai 1979 m. ėmė dalyvauti Afganistano kare.

Oro desantinių dalinių mechanizavimas Vakarų šalyse nenaudojamas. Tik Vokietijos aeromobilioji divizija ginkluota šarvuočiais Wiesel, kuriuos po 2 gali pervežti sraigtasparnis Sikorsky CH-53 Sea Stallion. Tiesa, šie šarvuočiai yra grynai ugnies paramos ir negali viduje pervežti karių.

• Motorizuotieji pėstininkai
• Lietuvos kariuomenės Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“