Tankas (iš angl. tank 'bakas, cisterna' – kodinis šarvuoto visureigio projekto pavadinimas) – šarvuota vikšrinė (rečiau ratinė) kovos mašina, kuriai būdinga šarvuotė, sukiojamas šarvuotasis bokštas su pagrindine tanko ginkluote.^[1]

Tanko ginkluotė paprastai susideda iš keleto puolamųjų ir gynybinių ginkluotės sistemų. Šios ginkluotės sistemos kartais skirstomos į pagrindines ir papildomas:

• pagrindinė puolamoji ginkluotės sistema – pabūklas, rečiau – raketų paleidimo įrenginys, egzistuoja tankai su dvigubos paskirties (artilerijos ir raketų paleidimo) pabūklais ar liepsnosvaidis. Pirmoje XX a. pusėje buvo ir kulkosvaidžiais ginkluotų tankų;
• papildoma puolamoji ginkluotės sistema – kulkosvaidžiai, rečiau mažo kalibro pabūklai ar liepsnosvaidžiai;
• pagrindinė ginamoji ginkluotės sistema – šarvuotė, gali būti homogeninė ir kombinuota;
• papildoma ginamoji ginkluotės sistema – maskuotė, zenitiniai kulkosvaidžiai, dūmų granatų granatsvaidžiai ar dūmų gaminimo įranga, lazerinio apšvitinimo detektoriai, elektroninių trikdžių paleidimo sistemos, aktyvios apsaugos sistemos.

Pirmojo pasaulinio karo metu buvo kuriami ir statomi tankai, kurių pagrindinė ginkluotė buvo kulkosvaidžiai ir pabūklai, tarp pasaulinių karų pagrindiniai tanko ginklai buvo pabūklai, rečiau liepsnosvaidžiai. Po Antrojo pasaulinio karo pradėti gaminti tankai, kurių pagrindinė ginkluotė buvo raketų paleidimo įrenginiai, vėliau atsirado universalūs pabūklai, galintis per vamzdį šaudyti ir sviediniais, ir raketiniais šaudmenimis.

Tankų daliniai paprastai yra palaikomi pėstininkų, aviacijos, artilerijos ir inžinerinių dalinių.

Šarvuotų kovos mašinų prototipai buvo kuriami įvairiuose pasaulio šalyse Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje.

Pirmieji serijomis gaminami ir praktiškai mūšio lauke naudoti tankai buvo sukurti Jungtinėje Karalystėje. Šie tankai į mūšio laukus buvo gabenami traukiniais, apdengti brezentu jie labai priminė degalų cisternas, o siekiant išsaugoti paslaptį dokumentuose ir buvo rašoma „bakas“ (angl. tank). 1915 m. rugsėjo 6 d. jie pirmą kartą panaudoti Pirmojo pasaulinio karo fronte. Tankus vėliau sukūrė ir 1917 m. balandžio 17 d. pirmą kartą panaudojo ir prancūzai. Pirmą kartą masiškai tankai panaudoti 1917 m. lapkričio 20 d. Kambrė mūšyje.

Nepaisant to, kad tuometinė pėstininkų ginkluotė neleido efektyviai pasipriešinti tankų puolimui, jie karo pobūdžio ir eigos nepakeitė, nes buvo labai nepatikimi, turėjo mažą veikimo nuotolį. Pagrindiniai tanko ginklai dar netiko efektyviems mūšiams, o patys tankai buvo lengvai pažeidžiami artilerijos bei negalėjo įveikti masyvesnių įtvirtinimų ar apkasų. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje tapo aišku, kad atsiradus tankams tranšėjinis karas nebėra vienintelis karo variantas.

Po Pirmojo pasaulinio karo tankų konstrukcijos ir pramonė ėmė vystytis labai intensyviai, tačiau kuriant šias, iki tol analogų neturėjusias mašinas, nebuvo išvengta klaidų. Buvo vystomos dvi pagrindinės teorijos:

• Kūrė silpnai šarvuotas ir ginkluotas, tačiau greitas mašinas (kreiseriniai, kitaip kavalerijos tankai), savo charakteristikomis tinkamesnes kovai prieš pėstininkus;
• Kūrė sunkias, daugiabokštes, lėtaeiges mašinas (pėstininkų tankai) – sausumos kreiserių idėja.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tankų konstruktoriai, ypač – Vokietijos ir Tarybų Sąjungos (remdamiesi Ispanijos pilietinio karo bei Žiemos karo patirtimi, (šie karai tapo naujos karo technikos bandymų „poligonais“), kūrė vis naujus modelius ir suformavo koncepcijas, pagal kurias išskirtos trys pagrindinės tankų klasės:

• lengvieji tankai, skirti pėstininkų palaikymui mūšio metu,
• vidutiniai tankai skirti savarankiškai vykdyti reidus į priešo užnugarį, tiesioginiams smūgiams fronto linijoje arba laikinų įtvirtinimų bei lengvesnės šarvuotosios technikos naikinimui,
• sunkieji tankai, skirti kitų tankų bei įtvirtinimų naikinimui.

Tarybų Sąjunga tokių tipų tankais pradėjo perginkluoti kariuomenę (lengvieji BT-7, vidutiniai T-34 bei sunkieji KV-1) dar prieš karą. Vokietija karo pradžioje turėjo ypač daug ir gerai organizuotuos tankų padalinius (lengvieji Panzer I ir Panzer II, vidutinieji Panzer III ir Panzer IV). Patobulinti tankai (vidutiniai Panther ir sunkieji Tiger) pasirodė nuo 1942 ir nedideliais kiekiais. Antrojo pasaulinio karo metu buvo įsitikinta, kad efektyvus tankų panaudojimas leidžia pakeisti karo pobūdį, pritaikyti visai naujus karo būdus (Blitzkrieg).

Po Antrojo pasaulinio karo tankų vystymosi kelią būtų galima skirstyti į keturias kartas.

Pirmoji karta apima periodą nuo 1945 m. iki 1960 m. Tuo metu buvo gaminti lengvieji (AMX-13 -Prancūzija, M-41 – JAV, PT-76 – SSRS), vidutiniai (M-46, 47, 48 – JAV, Centurion – Didžioji Britanija, T-54, T-55 – SSRS) ir sunkieji (M103 – JAV, Conqueror – Didžioji Britanija, (IS-10)T-10 – SSRS) tankai. Šiame laikotarpyje gaminti ir naudoti tankai ne visiškai tiko toms užduotims kurios buvo keliamos pokario laikotarpiu. Nes vidutiniams tankams trūko šarvuotės ir ugnies galios, o sunkiesiems – mobilumo. Todėl buvo išvysta nauja tankų panaudojimi ir konstravimo koncepcija, o naujosios kovos mašinos priskirtos pagrindinių tankų klasei.

Pagrindinis tankas – daugiafunkcė kovos kovos mašina, galinti vykdyti kovines užduotis esant tiesioginiam artilerijos apšaudymui ir prieštankinių priemonių veikimui. Ši mašina turi gerus pagrindinių tankų charakteristikų – ugnies galios, mobilumo ir šarvuotės – santykį.

Antroji karta apima periodą nuo 1960 m. iki 1980 m. Ši karta pasižymi tuo, jog iš esmės buvo gaminami tik dviejų tipų tankai – lengvieji (M551 „General Sheridan“ – JAV, FV101 „Scorpion“ – Didžioji Britanija) ir pagrindiniai (M60 – JAV, Chieftain Mk. 3 – Didžioji Britanija, Leopard 1 – VFR, АМХ-30 – Prancūzija, STRV-103 – Švedija, Т-62, Т-72 – SSRS).

Skirtingai nuo kitų šarvuočių pagrindinis tankas yra universali mašina, t. y. gali būti naudojamas įvairiuose mūšiuose ir prieš įvairias priešininko kovos priemones. Konstrukcija pasižymi specialia apsauga nuo masinio naikinimo ginklų.

Antrosios kartos tankų konstruktoriai neturėjo vieningo požiūrio į pagrindinių tankų charakteristikų santykį. SSRS ir JAV laikėsi proporcingumo doktrinos, t. y. kad visos tanko charakteristikos turi būti tolygiai išvystytos, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos konstruktoriai pagrindinėmis charakteristikomis laikė ugnies galią ir mobilumą, nors dėl to šarvuotė buvo silpna, o Didžiosios Britanijos konstruktoriai pagrindinėmis charakteristikomis laikė ugnies galią ir šarvuotę nors dėl to tanko mobilumas buvo mažas.

Takai pasižymintys individualiais parametrais buvo vadinami specialias pavadinimas: komandiniai, ugniasvaidiniai, sustiprinti ir kt. Lengvieji tankai buvo naudojami, kaip žvalgybos, apsaugos ar desanto palaikymo mašinos.

Šiuo laikotarpiu pasirodė naujas šarvuočių tipas – šarvuotos pėstininkų mašinos (BMP-1 (БМП-1) – SSRS, Мardеr – VFR, M-113 - JAV) ir oro desanto mašinos (BMD-1 (БМД) – SSRS).

Taip pat šiuo laikotarpiu į tankus gaminančių šalių ratą įėjo naujos šalys Šveicarija (PZ-61, PZ-68), Italija (Liūtas), Indija (Vijayanta), Japonija (Type 74 (74式戦車), Kinija (Т-59, Т-62, Т-60), Izraelis (Merkava).

Nuo 1980 m. prasidėjo 3 kartos tankų gamyba: VFR – Leopard 2 (gamybos pradžia 1979 m.), JAV – М-1 „Abrams“ (gamybos pradžia 1980 m.), Didžiojoje Britanijoje – FV4030/4 Challenger (gamybos pradžia 1983 m.).

Šiais laikais tankai yra tapę pagrindine sausumos kariuomenės smogiamąja jėga. Vietoje Antrojo pasaulinio karo metu naudotų lengvųjų, vidutinių ir sunkiųjų tankų, daugelyje šalių yra naudojama universali tankų rūšis – pagrindiniai tankai. Šiuolaikiniai tankai turi didelio kalibro pabūklus, pagrindinių elementų komponuotė nusistovėjo ir beveik visų tankų yra vienoda. Spartus chemijos ir fizikos mokslo vystymasis (kompozitinės medžiagos, keramika, urano lydiniai) leido nedidinat šarvų storio gerokai sustiprinti tankų šarvų atsparumą sviedinių, raketų poveikiui, Taip pat pradėtos naudoti naujos gynybinės sistemos (reaktyvūs šarvai, aktyvios gynybos sistemos, ir kt.), elektronika (radarai, naktinio matymo, navigacijos bei kiti prietaisai), pabūkluose naudojami naujų tipų sviediniai (pokalibriniai, valdomi reaktyviniai) ir pan.

Trys pagrindiniai tanko efektyvumo faktoriai yra ginkluotė, mobilumas ir apsauga (šarvų stiprumas). Ginkluotė apsprendžia tanko galimybes sunaikinti priešo objektus. Tarp svarbių ginkluotės charakteristikų yra nuotolis, kurį pasiekia iš tanko pabūklo paleisti sviediniai ar valdomos raketos, galimybė šaudyti judant ir į judančius taikinius. Mobilumas yra ne tik tanko greitis, bet ir sugebėjimas manevruoti įvairaus tipo vietovėse, įveikti įvairias natūralias ir dirbtines kliūtis.

Tankai dažniausiai transportuojami automobiliniais vilkikais, geležinkeliu, laivais, palyginti retais atvejais – lėktuvais.

Pagrindinė tokio transportavimo priežastis itin trumpas tanko važiuoklės tarnavimo laikas (nuo 800 km iki 5000 km) ir brangiai kainuojantis jos remontas.

Esant reikalui tankai gali greitai judėti ir patys, tiek plente (iki 80 km/val), tiek raižyta vietove (iki 50 km/h), tačiau tai daroma tik mokymuose, paraduose ir kovinėse situacijose. Dėl didelio vikšrų ploto santykinis slėgis į gruntą dažnai mažesnis nei žmogaus kojos sukuriamo slėgio.

Stipriausiai šarvuotas yra tanko priekis, silpniau šarvuoti bortai, o dar silpniau – užpakalinė ir viršutinė dalys. Įvairių modelių tankai, turi specifinių „silpnų“ vietų. Klasikinės „silpnos“ vietos tai važiuoklė, vieta kur korpusas jungiasi su bokšteliu, matymo ir taikymosi prietaisai ir kt.

Tankas yra didelė ir triukšminga mašina. Pėstininkai, ypač miesto vietovėse, gali ganėtinai lengvai surengti pasalas. Todėl tankai kovoja palaikomi ratinių ar vikšrinių kovos mašinų, lėktuvų, malūnsparnių ir svarbiausia savo pusės pėstininkų.

Teoriškai priešo pėstininkas gali pasislėpti už medžio ar kitos priedangos ir tiesiog laukti tanko privažiuojant artyn. Tačiau tankas yra bauginanti kovos mašina, todėl tai pavyksta tik treniruotam ir disciplinuotam kariui.

Kai pėstininkas vienu ar kitu būdu priartėjo arčiau kritinės ribos, jis nebegali būti atakuojamas tanko pagrindiniais ginklais, nes pabūklas ir kulkosvaidis negali pasukti vamzdžių pakankamai žemai ar aukštai. Tanko įgula gali stoti į kovą atidariusi tanko angas, tačiau taip ji netenka tanko šarvų apsaugos.

Nors daugelis rankinių prieštankinių ginklų gali ir neįveikti priekinių šarvų, jie paprastai įveikia silpnesnius šoninius ar galinius šarvus ir lengvai gali pažeisti važiuoklę. Tankas taip pat pažeidžiamas ir rankomis padėtomis prieštankinėmis minomis. Lengviausiai ši mašina įveikiama ataka iš viršaus, nes čia šarvai paprastai būna ploniausi.

Prieštankinės minos pradėtos naudoti dar pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau jos buvo labai neefektyvios. Antrajame pasauliniame kare naudotos minos buvo efektyvesnes, jau turėdavo ir magnetinius sprogdiklius, tačiau buvo palyginti lengvai aptinkamos ir sunaikinamos. Po antrojo pasaulinio karo minos tapo dar efektyvesnės, tačiau atitinkamai augant ir tanko šarvuotumui, jos negalėjo sunaikinti tankų, tačiau labai apsunkindavo jų judėjimą.

Prieštankinį ginklą nešantis sraigtasparnis yra pavojingiausias šių dienų tanko priešas. Būdamas daug greitesnis ir manevringesnis už tanką, jis gali užpulti labai netikėtai ir iš nelauktos pusės. Sraigtasparnio ginklai gali pasiekti tanką ir tada, kai tanko ginklams šis sraigtasparnis yra per toli. Be to, net ir nedidelio kalibro patranka gali būti efektyvi, nes sraigtasparnis atakuoja iš viršaus (lengviausiai pažeidžiama tanko dalis).

JAV specialiai kovai prieš tankus buvo sukurtas lėktuvas A-10 Thunderbolt.

• Tankų desantas

• Уничтожай танки врага! Archyvuota kopija 2008-10-13 iš Wayback Machine projekto. (tankų naikinimo būdai)

Vikiteka: Tankas – vaizdinė ir garsinė medžiaga