Karo istorija – istorijos šaka, tirianti žmonijos veiklą ir jos produktus, susijusius su ginkluota kova, vadinama karu. Kitaip tariant, karo istorija nagrinėja ne vien pačius karinius veiksmus, bet ir ginkluotę, karinę techniką, karo doktrinas, žmones dalyvavusius minėtuose veiksmuose. Į nagrinėjimą įeina ir to meto aplinkos, politinės situacijos bei padarinių tyrimas.
Karo istorijos pagalbinės mokslo šakos
- Heraldika
- Sfragistika
- Chronologija
- Kriptografijos istorija
- Fortifikacijos istorija
- Technikos istorija
Karo menas
Iki XIX a. vidurio karo menas buvo suprantamas kaip strategija ir taktika. Jos labiausiai akcentavo į pasiruošimo karui planus bei karinius veiksmus. Nuo XIX a. pabaigos, kada kariuomenės keleriopai padidėjo, tapo daug profesionalesnės, pradėtas nagrinėti ir operatyvinis menas. Jo pagalba pradėta nagrinėti savarankiškų karinių junginių (korpusų, armijų, frontų) veiksmus.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie karo meną mus pasiekia dar iš žmonijos civilizacijos pradžios, kada senovės autoriai įamžindavo to meto svarbiausius žygius. Patys didžiausi ir detaliausi aprašymai, ne vien paminėjimai, priskiriami antikos laikotarpiui: tai Herodoto, Tukidido, Cezario, Ksenofonto ir kt. kūriniai.
Taigi, pirmieji darbai rėmėsi daugiausiai žygių aprašymu, o ne nagrinėjimu, nors jau tuomet atsirasdavo darbų, kurie padėdavo ugdyti karvedžius. Julijus Frontina savo darbe „Strategemata“ duoda patarimus kaip spręsti vieną ar kitą problemą, aptariamos karinės gudrybės. Enėjus parašo knygą „Taktika“, Onisandras „Nurodymai karvedžiams“.
Viduramžiais apie karus daugiausiai rašoma kronikose. Tačiau jos rašomos ne pačių įvykių dalyvių, ir dažnai jose informacija nėra patikima. Didesnių veikalų neišleista dėl to, jog kariuomenės nebuvo didelės, jos taip pat buvo ir nereguliarios. Viską spręsdavo ginkluotė, narsa, drąsa.
Prasidėjus renesansui atgimsta ir karo menas, didėja kariuomenės, reikia profesionalių vadų. Makiaveli parašė „Šešios knygos apie karo meną“, Justo Lipsijaus „Apie Romos kariuomenę“. Pradedami perleisti romėnų rašyti darbai apie karo meną.
Karo technologijų raida
Senovės pasaulis. Atsiranda kariuomenės, daugiausiai dėmesio susilaukia kariniai vienetai. Pagrindiniai junginiai – sausumos kariuomenė, jos pagrindą sudarė mėtytojai svaidyklėmis ir akstimis, lankininkai bei kariai, ginkluoti kirstynių ginklais: kovos kirviais, kalavijais, peiliais ir kt. Atsiranda pirmieji pritaikyti šarvai. Pradedama eksperimentuoti su žirgais, drambliais ir karo vežimais.
Viduramžiais pėstininkai nyksta, o svaidytojai praktiškai visiškai išnyksta. Dominuoja kavalerija ir lankininkai, šalia jų pradeda atsirasti ir arbaletininkai. Daugiausiai dėmesio skiriama gynybai, tad tiek kariuomenėje tobulėja ir storėja šarvai, atsiranda riteriai, tiek gynyboje plinta stori mūrai aplink pilis ir miestus. Viduramžių pabaigą nulėmė pradėję tobulėti parakiniai ginklai: arkebuzos ir patrankos.
Renesanso laikais nyksta kavalerijos reikšmė, vis daugiau kariuomenių sudaroma iš pikomis, arkebuzomis, vėliau atsiradusiomis muškietomis ginkluotų pėstininkų. Stiprėja artilerijos reikšmė mūšiuose. Atsiranda karo inžinerijos poreikis, pvz., pasikasti po siena, padėti sprogmenis ir susprogdinti taikinį. Plinta karo laivai.
Naujaisiais laikais plinta lauko artilerija, mūšio laukui apžvelgti pradedami naudoti oro balionai. Šautuvai tobulėja – atsiranda šoviniai, vėliau kulkosvaidžiai ir graižtviniai šautuvai. Tobulėja buriniai laivai, iki kol juos pradeda išstumti garlaiviai. JAV nepriklausomybės kare išbandytas ir pirmasis povandeninis laivas. Panaudojamas karo veiksmuose lėktuvas. Pirmojo pasaulinio karo metu atsiranda cheminis ginklas, tankai, panaudojami automobiliai.
Naujausiaisiais laikais smarkiai patobulėta visose srityse, daugiausiai tobulintos jau esamos technologijos: šautuvai, laivai, povandeniniai laivai, tankai, automobiliai, lėktuvai. Tačiau atsiranda ir radarai, raketos.
