Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kirstynės (angl. melee ar mêlée) – masinių kautynių rūšis, kai pėsti ar raiti kovotojai kaunasi šaltais ginklais (kirstynių ginklais) – kalavijais, kirviais, ietimis, buožėmis, durklais, kovos kūjais ir pan.

Šaunamieji ginklai (lankai, arbaletai, svaidyklės) paprastai tokiose kautynėse nenaudojami, kadangi šaulys šaunamuoju ginklu negali apsiginti nuo smūgio kalaviju ar panašiu ginklu. O jei bandytų, pvz., lanku nukreipti kalavijo smūgį, lankas ar jo templė būtų perkirstas, ir šaudymas pasibaigtų. Išimtis – kompiuteriniai vaidmenų žaidimai, kur egzistuoja tokios netikroviškos kautynės, kur, tarkime, lankininkas lanku atremia kalavijais ginkluotų priešininkų atakas ir čia pat į juos šaudo.

Svaidomieji ginklai (durklai, akstys, svaidomieji kirviai) kirstynėse naudojami ribotai, kadangi karys paprastai tokių ginklų turi nedaug, ir jie netrukus pasibaigia. Tokie svaidomieji ginklai kaip akstys, piliumai, franciskos ir pan. paprastai būdavo naudojami pačioje kirstynių pradžioje, kai priešininkai artėja ir reikia eliminuoti kuo daugiau priešų, su kuriais netrukus teks kapotis.

Anglų kalboje žodžiu melee paprastai aprašo netvarkingas kirstynes, kai rikiuotės susimaišo ir tenka kautis su priešais, kurie atsiduria greta. Dviejų falangų susirėmimą angliškai žodžiu melee nevadina.

Realiuose mūšiuose, kuriuose kaudavosi didesnės kariaunos ar kariuomenės, kirstynės neretai vykdavo židiniais – vienose vietose kirstynės, netoliese karių grupės atlieka manevrus (apeidinėja priešą iš užnugario ir pan.), šaulių grupės apšaudo prieš grupes ir kt.

Viduramžių turnyruose viena iš rungčių dažnai buvo pėsčių ar raitų riterių kirstynės (angl. mêlée). Jose kaudavosi pasidaliję į dvi puses arba kartais – visi su visais. Tokie turnyrai buvo populiarūs XII–XIII a. Raitų riterių, ginkluotų ietimis, dvikovos (angl. jousting ar tilting) atsirado ir išpopuliarėjo vėliau. Turnyrų kirstynės ilgai išlaikė populiarumą.

Pradžioje turnyrų kirstynėse kaudavosi aštriais koviniais ginklais, tad jos būdavo ne mažiau pavojingos, kaip karo kirstynės. Kovotojams įsikarščiavus, žuvusių būdavo nemažai, nepaisant to draudusias turnyrų taisykles. Todėl katalikų bažnyčia neretai drausdavo su apeigomis laidoti turnyrų kirstynėse žuvusius kovotojus, kadangi jie žuvo savo malonumui užsiimdami smurtu.