Buožė – smogiamasis triuškinantis ginklas, sudarytas iš medinio (kartais – metalinio) koto su nejudamai pritvirtinta metaline ar akmenine galva. Tai kuokos tobulinimo rezultatas, kur kaunamoji dalis – nebe koto sustorėjimas, o didesnio tankio kietos medžiagos galva.
Pėstininkų buožių kotai paprastai būdavo 0,5–0,9 m ilgio, o raitelių – ilgesni.
Tobulinant buožę buvo keičiama galvos forma. Buožės „keterotomis“ galvomis (koto kryptimi einančių plokščių keterų briaunomis buvo galima pralaužti metalinius šarvus) vadinamos plunksniais (rus.шестопёр arba пернач). Egzistavo ir buožės su spygliuotomis galvomis (tuo jos panašios į vėzdus).
Senovėje buožės buvo populiarios bronzos amžiuje, kadangi tuomet nemokėta gaminti ilgų metalinių geležčių, todėl populiarūs ginklai buvo buožės, ietys. Geležies amžiuje buožes naudotos retai, kadangi jas išstūmė kalavijai. Europoje buožės ėmė vėl plisti viduramžiais, kai šarvai pasidarė tiek efektyvūs, kad prastos kokybės kalavijai ėmė jų nebeįveikti (o geros kokybės plieniniai kalavijai buvo pernelyg brangūs). Buožės buvo gana efektyvus pigus ginklas prieš šarvuotus karius, tad jas dažnai naudojo ginkluoti valstiečiai ir miestiečiai.
Apie XII a. atsirado ir buožių variantas plunksniai. V. Europoje ir Rusijoje buožės paplito nuo XIII a.
Viduramžiais Europoje kai kurie katalikų dvasiškiai, kuriems tekdavo kautis, kartais apsiginkluodavo būtent buožėmis, o ne kardais. Kartais tai aiškina, kad kanonų teisė dvasiškiams draudė lieti kraują, o buožės smūgiu būdavo galima užmušti žmogų nepadarant smarkiai kraujuojančių kirstinių žaizdų. Tačiau šitie dalykai nėra įrodyti. Gali būti, kad kartais rinkdavosi buožę, o ne kardą, kadangi ja paprasčiau kautis, tam nereikia ypatingų įgūdžių. Ši hipotezė buvo panaudota vaidmenų žaidimeAdvanced Dungeons and Dragons, kurio veikėjai dvasiškiai gali kautis tik smogiamaisiais, bet ne kertamaisiais ar duriamaisiais ginklais.
