Akstis (angl.javelin, rus.дротик, сулица) – trumpa (~ 1 m ilgio) lengva svaidomoji ietis su akmeniniu, kauliniu ar metaliniu antgaliu. Antgaliai dažnai būdavo su užkarpomis, kad būtų sunkiau ištraukti (tuo tarpu iečių antgaliai būdavo bebarzdžiai, kad ietis išsitrauktų lengviau). Svaidymo tolį padidindavo iki 70-80 m naudodami specialią kilpą arba ietisvaidę. Akstis buvo tiek kovinis, tiek medžioklės ginklas.
Senovinės medžioklinės akstys buvo lengvos – sverdavo apie 0,3 kg, būdavo iki ~2 m ilgio. Jas neretai svaidydavo ietisvaidėmis. Kavalerijos akstys buvo trumpos – 70-120 cm ilgio, sverdavo apie 0,5 kg ir daugiau, todėl jomis buvo galima pramušti lengvus šarvus. Įprastinis jų svaidymo nuotolis – 10-15 m.
Akstis naudojo ir gentys, nežinojusios lanko ir strėlių (australai) ar jų nenaudojusios (aleutai). Akstys konkuruodavo su lankais. Akstys patogios tuo, kad jas svaido viena ranka, o kitoje galima laikyti skydą ar pavadį (jei akstininkas raitas), tuo tarpu lankininkas šaudo abiem rankomis.
Akstis akmeniniu antgaliu ir akmeninis peilis
Akstis su metaliniais antgaliais naudojo S. Graikijos ir Romos kariuomenės. Legionierių akstys piliumai buvo ypatingos konstrukcijos, dėl kurios priešai būdavo priversti mesti skydus su įsmigusiais piliumais. Aleksandro Makedoniečio kariuomenė turėjo atskirus pėsčių akstininkų dalinius, kurie kaudavosi pabira rikiuote smogdami priešininkui pirmąjį smūgį ir paruošdami pagrindinių jėgų ataką. Akstimis neretai kaudavosi kovos vežimų ekipažai. Rusų kavalerija naudojo akstis (pavadinimais сулица ir джерид) iki XVII a. pabaigos.
Akstininkai būdavo ginkluoti 3-4, kartais daugiau aksčių. Akstis neretai nešiodavo specialiame dėkle (akstinėje).
Akstis primena smigiai, tačiau šie paprastai mažesni, o jų galai su plunksnomis, stabilizuojančiomis lekiantį smigį.
Akstimi biologijoje vadinamas dygliu virtęs pakitęs ūglys, kokius turi, pvz., gudobelės.
-transparent.png){kind=spacer}