Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Strėlė – strypelio ar virbo su antgaliu pavidalo šaudmuo, naudojamas šaudyti lanku ar arbaletu. Lanko strėlė savo konstrukcija gana stipriai skiriasi nuo arbaleto strėlės. Šios kitose kalbose vadinamos kitu žodžiu, negu lanko strėlės (pvz., angl. arrow 'lanko strėlė', o quarrel ar bolt – 'arbaleto strėlė').

Paprasčiausi strėlių kotai gaminami iš vientiso medienos strypelio. Pavyzdžiui, nupjaudavo reikiamo storio ir ilgio vytis, kurias karštu garu ištiesindavo ir džiovindavo. Tačiau iš tokios žaliavos gamintos stėlės, gavusios drėgmės, paprastai vėl išsilenkdavo, todėl netiko ilgam laikymui.

Gerus strėlių kotus gamindavo iš keturių išilgais šonais suklijuotų strypelių, taip sudėtų, kad jų medienos plaušų kryptys būtų skirtingos. Drėkstant tokių strėlių kotai neišsilenkia, nes priešingi koto ketvirčiai lenkiasi į priešingą pusę.

Azijoje strėlių kotus darydavo iš bambukų, bet tam tinka ne kiekvienas tinkamo storio bambuko stiebas. Kai kur strėlių kotus darydavo iš nendrių stiebų.

Senoviniai strėlių antgaliai būdavo akmeniniai, kauliniai (V. Europoje kaulinius antgalius nustojo naudoti tik XIII a.), raginiai. Išmokus apdoroti metalus imta daryti metalinius antgalius. Antgalių formos priklauso nuo strėlių paskirties.

Antgalių formos:

• Plokšti, lapo formos – skirti šaudyti į nešarvuotus taikinius, kad padarytų didesnes žaizdas.
• Plokšti, trikampio formos, su barzdelėmis – skirti šaudyti į nešarvuotus taikinius, o barzdelės neleidžia lengvai ištraukti strėlės.
• Pusmėnulio formos – skirti virvėms perkirsti, naudodavo burinių laivų kautynėse.
• Briaunoti, dažniausi keturbriauniai, piramidiški – šarvams pramušti.
• Buki antgaliai – nedideliems paukščiams medžioti.

Antgalius apvyniojus dervuotomis pakulomis gaunamos padegamosios strėlės. Dėl didesnio pasipriešinimo galingu lanku iššautos padegamosios strėlės lėkdavo iki 100 m.

Senovėje strėlių antgaliai buvo masinės gamybos produktas, kurių karo metu sunaudodavo didžiulius kiekius. Po kautynių strėlės rinkdavo, tačiau daugelis strėlių pasimesdavo. Dėl to kovinių ir medžioklinių strėlių antgalius darydavo kuo pigesnius, be didelio kruopštumo.

Strėlės gaminimas reikalaudavo specifinių įgūdžių ir nemažai darbo. Todėl ir patyrę lankininkai lauko sąlygomis pasidaryti kokybiškų strėlių negalėdavo.

Strėlės paprastai gale turi plunksnas, kurios didina strėlės galo pasipriešinimą, dėl ko strėlė lekia tiesiai, antgaliu į priekį. Kai kurios tautos nenaudodavo strėlių su plunksnomis.