Jungtinės Karalystės geografija
Žemynas	Europa
Regionas	Šiaurės Europa Vakarų Europa
Plotas	242 495 km² 99,31 % žemės 0,69 % vandens
Pakrantė	12 429 km
Sienos	Airija 499 km
Aukščiausias taškas	Ben Nevis 1 345 m[1]
Žemiausias taškas	Fensas -4 m
Ilgiausia upė	Severnas 354 km
Didžiausias ežeras	Nėjus 392 km²

Jungtinė Karalystė – salų valstybė Europos šiaurės vakaruose tarp Šiaurės jūros ir Atlanto vandenyno. Nuo Airijos skiria Airijos jūra ir Keltų jūra.

Kranto linijos ilgis 12 429 km. Krantai raižyti, nė vieno taško, nutolusio nuo jūros daugiau kaip 120 km. Rytinei ir vakarinei Škotijos bei pietinei ir pietrytinei Anglijos pakrantei būdingi klifai. Šiaurinei Škotijos, Hebridų, Orknio ir Šetlando salų pakrantėms – fjordai. Rytinei Anglijos pakrantei – lėkštas krantas su smėlio paplūdimiais. Velso ir Kornvalio pusiasalio pakrantei – riasinis krantas. Žymiausi klifai: Anglijos pietrytinėje pakrantėje – kreidinis Bičio kyšulys (175 m), kreidiniai Septynių Seserų, Šiaurinio Forlando, baltieji kreidiniai ir klintiniai Doverio. Anglijos pietvakarinėje pakrantėje – granitiniai Lands Endo (61 m). Vaito salos pakrantę taip pat sudaro klifai.

Daug įlankų, užutėkių, pusiasalių. Svarbiausios įlankos: Bristolio (230 km ilgio), Kardigano, Morkamo, Laimo, Solvėjaus, Klaido, Lorno, Morėjaus, Forto. Didžiausi pusiasaliai: Kornvalis, Kentas, Divedas, Linas, Kintairas. Vieni aukščiausių Europoje jūrų potvyniai ir atoslūgiai Bristolio įlankoje – Portishedo (16,3 m) ir Bristolio (14,5 m).

Pagal paviršiaus savybes Didžiosios Britanijos sala skirstoma į dvi pagrindines dalis: Žemumų Britaniją ir Aukštumų Britaniją. Didžioji dalis susiformavo kaledoninės ir hercininės kalnodaros metu.

Kraštovaizdžiui būdingi neaukšti kalnai šiaurėje, kalvotos lygumos didžiojoje dalyje, žemumos rytuose, kalvos ir aukštumos pietuose.

Šiaurėje – pasienyje su Škotija Čevioto kalvos, klintiniai Peninų kalnai (400 km ilgio Peninų pėsčiųjų takas), ežeringi Kambrijos kalnai, aukščiausias Anglijoje Skofel Paikas (978 m virš jūros lygio), Kambrijos ir Peninų kalnus skiriantis Ideno slėnis.

Viduryje, vakaruose ir rytuose – Midlando lygumos, Lankašyro ir Češyro pakrančių lygumos, klintinės Kotsvoldo ir Nortamptono aukštumos, kreidinės Čilterno ir Rytų Anglijos aukštumos, molingi Trento ir Temzės slėniai sudaro Didįjį molio slėnį, pelkėta Fenso žemuma, buvusi Šiaurės jūros įlanka (iš dalies nusausinta XVIII a.), – žemiausia Anglijos vieta (4 m žemiau jūros lygio).

Pietuose – kreidinės Šiaurės ir Pietų Dauno aukštumos, tarp jų Vildo lyguma; Solsberio lyguma, klintinės Mendipo kalvos, 130 m gylio Čederio tarpeklis, stalaktitų ir stalagmitų urvai, Kornvolio ir Devono granitinės kalvos ir buvusios dykynės: Eksmuras, Dartmūras ir Bodmino dykynė.

Kraštovaizdžiui būdingos trys pagrindinės paviršiaus formos: šiaurėje – Kalnų šalis arba Hailandas, viduryje – Vidurio lygumos, pietuose – Pietų aukštumos.

Šiauriausioje dalyje – Šiaurės Vakarų aukštumos, kurioms būdingi gilūs slėniai (susidarę vadinamosios Kaledoninės kalnodaros metu); dar vadinamos Kaledonijos kalnais. Piečiau – Grampiano ir Kerngormo kalnai. Grampiano kalnuose yra aukščiausias Didžiosios Britanijos taškas – Ben Nevio kalnas (1 345 m virš jūros lygio), tarp jų ežeringas Moro slėnis su Kaledonijos kanalu. Viduryje – derlingos Vidurio lygumos su glacialinėmis kalvomis drumlinais. Pietuose – Pietų aukštumos su pelkėtomis plynaukštėmis ir derlingais slėniais.

Vyrauja kalvos ir kalnai. Didžiojoje dalyje raižyti ir kalvoti Kambro kalnai. Velsas romėnų vadintas Kambrija. Pirmasis paleozojaus periodas pavadintas kambru dėl daugybės archeologinių to laikotarpio įrodymų, rastų Kambro kalnuose. Pakraščiuose atskiri masyvai, dažnai priskiriami Kambro kalnams – šiaurės vakaruose Snoudonas su aukščiausia Velse viršukalne (1085 m virš jūros lygio), pietryčiuose iš raudonųjų smiltainių sudaryti Brekon Bikonsas ir apaugę dygiais krūmais ir viržiais Juodieji kalnai. Pietuose – Glamorgano slėnis.

Vyrauja Atlanto jūrinis, veikiamas šiltosios Golfo srovės. Vyrauja pietvakarių ir vakarų vėjai. Daugiau kaip pusė dienų metuose debesuotų ir apsiniaukusių. Žiemos švelnios, drėgnos, pučia gūsingi vėjai. Vasaros vėsios. Pavasaris, ruduo ilgi, vėjuoti ir dažnai žvarbūs.

Dažni rūkai ir miglos. Ypač žinomas tirštas gelsvos spalvos Londono rūkas. Škotijai būdinga migla su dulksna.

Krituliai pasiskirsto beveik vienodai per visus metus, išskyrus Peninus ir Ežerų kraštą (žiemą iškrinta dvigubai daugiau kritulių nei vasarą). Daugiausia kritulių tenka vakariniams kalnams ir kalvų šlaitams, mažiausiai – rytinei Anglijai. Sniego danga nepastovi – vidutiniškai Kornvalyje išsilaiko 5 dienas, Škotijos kalnuose 60 dienų. Vidutinis dienų skaičius su krituliais – ~200. Vidutinis daugiametis kritulių kiekis: Esekse 510 mm, Londone 590 mm, Anglijos šiaurės rytuose 700 mm, Midlando lygumoje 800 mm, Kornvalyje 1300 mm, Grampiano kalnuose 1500 mm, Peninų vakariniuose šlaituose 2500 mm, Ežerų krašte 3300 mm, ties Ben Neviu 4300 mm, Snoudone 5080 mm (pirmauja Europoje).

Vegetacinio laikotarpio trukmė: Škotijos aukštikalnėse 4 mėn., Vidurio Anglijoje 7 mėn., Kornvalyje 9 mėn., Silio ir Normandijos salose 11–12 mėn.

Upių tinklas platus, upės trumpos ir vandeningos. Škotijai ir Velsui būdingos dar ir sraunios bei slenkstėtos upės. Didelė estuarijų reikšmė, prie jų įsikūrę daug jūrinių uostų. Didžiausios estuarijos: Hamberis (25 km², suformavo Trentas ir Uzas; jūrų uostai Kingstonas prie Halo ir Grimsbis), Vošo įlanka (17 km² – suformavo Didysis Uzas, Ninas, Velandas ir Vidamas; jūrų uostai Kings Linas ir Bostonas), Temzės (15 km², suformavo Temzė ir Medvėjus; jūrų uostai Londonas, Pajūrio Sautendas ir Širnesas).

Svarbiausios Anglijos laivybinės upės – Severnas, Temzė, Trentas, Di. Škotijos upės turtingos hidroenergetinių išteklių. Severno žiotims būdingos borės – priešpriešinės potvynio bangos.

Svarbiausia šalies laivybinė upė – Temzė. Išteka iš Kotsvoldo aukštumų keturiomis atšakomis ir teka per Londoną. Oksforde yra vadinama Iziu. Ties žiotimis labai praplatėja ir sudaro 30 km pločio estuariją. Temzei būdingi dideli potvyniai, kuriuos sukelia liūtys, sniego tirpsmo vandenys, Šiaurės jūros potvynio bangos. 1953 m. įvyko didysis Temzės potvynis, žuvo 300 žmonių. 1972–1984 m. pastatytas Temzės priešpotvyninis barjeras – 523 m ilgio judanti konstrukcija, kuriai sunaudota 50 tūkst. t plieno, 200 tūkst. t cemento.

1134 m. pirmasis Anglijos kanalas sujungė Trento ir Vitamo upes. XVIII–XIX a. laikomas laivybinių kanalų statybos era. Svarbiausi laivybiniai kanalai: Didysis jungiamasis kanalas (1929 m., 480 km) – sujungė Temzę su Trentu, Lidso ir Liverpulio kanalas (1816 m., 230 km), Kaledonijos kanalas (1847 m., 97 km) – sujungė Šiaurės sąsiaurį su Šiaurės jūra, Mančesterio laivybinis kanalas (1894 m., 58 km) – sujungė Mančesterį su Airijos jūra.

Daug ledyninės kilmės ežerų Šiaurės Airijoje ir Škotijoje ir mažesnių Anglijos šiaurės vakaruose bei Velse. Lygumose durpynų ir karjerų vietose įrengta dirbtinių ežerų poilsiui ir gėlo vandens tiekimui. Škotijos ežerai ilgi, gilūs, dažnai pratakūs. Didžiausias Velse Balos ežeras (7 km², gyvena primityvi žuvų rūšis gvyniada), giliausias ežeras – Moraras (310 m).

Anglijos šiaurės vakaruose, Kambrijos kalnuose yra vadinamasis Ežerų kraštas (oficiliai vadinamas Ežerų apygarda). Žymiausi ežerai: Vindermyras, Grasmyras, Alsvoteris, Konistonas; Ežerų apygardoje yra du dižiausi Anglijos ežerai – Vindermyras (16 km²), Alsvoteris (8 km²).

Anglijoje ir pietrytinėje Škotijoje paplitę miškų rudžemiai, Šiaurės Airijoje – įvairaus rūgštingumo dirvožemiai, Škotijoje – jauriniai pelkiniai ir kalnų jauriniai dirvožemiai. Fense ir nusausintose žemėse vyrauja aliuviniai ir jauriniai rudžemiai, klintinėse Anglijos žemėse – rendziniai dirvožemiai.

Natūralios augalijos liko nedaug. Apie X a. didelius plotus užėmė miškai, pelkynai, dykynės ir viržynai. Škotija ir rytinė Anglija garsėjo aukštapelkėmis ir durpynais, kurių didžioji dalis iki XVIII a. nusausinta ir sukultūrinta.

Pievos ir ganyklos 1995 m. užėmė 40 %, 2003 m. 46,5 %, dirbamoji žemė 1990 m. 27 %, 2003 m. 23 %, miškai 12 %, vidaus vandenys 1,5 % šalies teritorijos.

Iki XVI a. daugelis miškų, ypač Anglijos, jau buvo iškirsta. Šiuo metu miškų atsodinimu rūpinasi prie Parlamento sudaryta Miškų komisija. Miškai 1975 m. užėmė 8 %, 1985 m. 9 %, 1995 m. 10,5 %, 2005 m. – 12 % šalies teritorijos (iš jų Škotija 17–~50 %, Velsas 14 %, Anglija 8,5 %, Šiaurės Airija 6 %). Škotijoje paplitę mišrieji miškai – pušys, kėniai, maumedžiai, ąžuolai, šermukšniai. Anglijoje plačialapiai – ąžuolai, bukai, skroblai, kalnuose – pušys, beržai, Velse – ąžuolai, uosiai, pušys. Didesniems miškams priskiriami Šervudo giria Vidurio Anglijoje, Notingamšyre ir Naujasis miškas Pietų Anglijoje, Hampšyre (2002 m. įkurtas Naujojo miško nacionalinis parkas – sodinami ir saugomi ąžuolai, bukai ir kiti medžiai).

Beveik visi stambūs žinduoliai išnaikinti. Škotijoje ir Eksmūre išliko taurieji elniai, Naujajame miške Eksmūre ir Šetlando salose pusiau laukiniai poniai. Visur yra stirnų, lapių, kiškių, barsukų, voverių, vandens pakrantėse – ūdrų, ondatrų, Velse ir Škotijoje – kiaunių, šeškų, Škotijoje – šermuonėlių, laukinių kačių; iš roplių – angių ir žalčių. Paukščių rūšių nėra daug. Būdingiausi varnėnai, juodieji strazdai, žvirbliai, Škotijoje išlikę ereliai žuvininkai, kilnieji ereliai, tetervinai, škotiškos kurapkos.

Upėse ir ežeruose veisiasi lašišos, upėtakiai, šapalai, ešeriai, kuojos.

Jungtinė Karalystė viena pirmųjų pasaulyje nukentėjo nuo gamtos teršimo – smogas, rūgštieji lietūs (pirmą kartą užfiksuoti 1872 m. Mančesteryje), vandenų tarša.

1960–2000 m. prie Didžiosios Britanijos krantų įvyko apie 50 naftos išsiliejimų, į aplinką iš viso pateko ~350 tūkst. t naftos. Didžiausi naftos išsiliejimai: 1967 m. netoli Kornvalio pakrantės – Liberijos tanklaivis „Torrey Canyon“ (107 tūkst. t); 1993 m. – Liberijos tanklaivis „Braer“ netoli Šetlando salų (85 tūkst. t); 1996 m. – tanklaivis „Sea Empress“ netoli Velso krantų (72 tūkst. t)

Apie 60 % Jungtinės Karalystės miškų paveikta rūgščiųjų lietų. Labai užterštos upės – Temzė ir Severnas nitratais, Mersis amonio junginiais, Klaidas chromu ir švinu. Didelė tarša aglomeracijose ir pramonės centruose Didžiajame Londone, Vakarų Midlande (Birmingamas), Mersisaide (Liverpulis), Mančesteryje, Jorkšyre (Lidsas, Šefildas).

Sumažino atmosferos teršimą sieros, azoto ir anglies oksidais. Atmosferos tarša 1970 m., 1980 m., 1990 m., 1995 m. ir 2000 m.: sieros dioksidu – 6,5 mln. t, 4,9 mln. t, 3,75 mln. t, 2,35 mln. t ir 1,1 mln. t; azoto oksidais – 2,5 mln. t, 2,6 mln. t, 2,75 mln. t, 2,1 mln. t ir 1,5 mln t. Atmosferos tarša anglies dioksidu: 1980 m. – 584 mln. t, 1990 m. – 569 mln. t, 1995 m. – 552 mln. t, 2000 m. – 527 mln. t. Didelė kasmetė tarša anglies monoksidu (–4,6 mln. t), metano dujomis (–2,6 mln. t), lakiaisiais organiniais junginiais (~1,7 mln. t).

Veikia keturios valstybinės ir daug savanoriškų bei privačių gamtosaugos agentūrų, didžiausios: Nacionalinis trestas, Karališkoji paukščių apsaugos draugija. Pastaroji yra didžiausia tokio pobūdžio Europoje. Jungtinė Karalystė viena pirmųjų pasaulyje valstybių, sukūrusių veiksmingą aplinkosaugos sistemą – atmosferos apsaugos programos, vandens valymo įrenginiai, apsauginės žaliosios juostos (vadinamieji „anglų sodai“), dirvų melioravimas, beatliekės technologijos, saugomos teritorijos (nacionaliniai parkai).

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Jungtinės Karalystės nacionaliniai parkai.

Saugomos teritorijos 1997 m. užėmė 20,5 %, 2002 m. – 23 % šalies teritorijos. Šiuo metu šalyje yra 15 nacionalinių parkų, iš kurių 10 yra Anglijoje, 3 – Velse ir 2 – Škotijoje.^[4]