Manoma, kad žodis yra indoeuropietiškos kilmės, archajiškas. Tikriausiai jis gali būti siejamas su sanskrito žodžiu vāsará, reiškiančiu „ankstyvas, rytinis“[1]. Jis, savo ruožtu, kilęs nuo uṣás („aušra“) ir veiksmažodžių vas-/ucchati bei uṣ-/oṣati, reiškiančių „aušti, švisti, degti“. Toks apibūdinimas gali reikšti tai, kad vasarą anksti švinta, arba pati vasara suprantama kaip išaušimas, švytėjimas (plg. lietuvių išaušti, praaušti reikšmę „prasidėti (apie pavasarį, vasarą)“, pvz., Išaũš šilta vasarėlė, žaliuos tavo lapeliai)[2]. Kitos versijos teigia, kad žodis susijęs su senąja indoeuropiečių šaknimi vas-, reiškiančia „geras, gerai“. Tokiu principu sudarytas slavų žodis vesna – „pavasaris“.[3]