Jorvikas – normanų vikingų karalystė, apėmusi sritį, kuri vėliau tapo Jorkšyru ir kai kuriomis kitomis šiaurės Anglijos dalimis. Pavadinimas Jorvikas kartu reiškė ir karalystės sostinę Jorką. Su nedidelėmis pertraukomis dėl karų su Veseksu ši normanų karalystė egzistavo nuo 876 iki 954 m.[1][2]
Jorvikas palaikė glaudžius ryšius su normanų Dublino karalyste Airijoje. Šios dvi karalystės niekada nebuvo susijungusios, tačiau keturis karaliai buvo bendri – Sigtrygas Kečas (Sigtrygg Caech), Gutfritas (Guthfrith), Olafas III Gutfritsonas (Olaf III Guthfrithson) ir Olafas Kuaranas (Olaf Cuaran).[3]
902 – 921 m. Jorviko karalystė valdė ir Meno ir salų karalystę.
Istorija
Jorkas buvo įkurtas kaip Romos legionierių tvirtovė Eborakas (Eboracum), o vėliau tapo anglosaksų prekybos uostu Eoforviku (Eoforwic). Jį pirmą kartą vikingai užėmė 866 m. lapkričio mėnesį, kai didelės danų vikingų pajėgos, anglosaksų metraštininkų vadintos Didžiąja Pagonių armija (Great Heathen Army) išsilaipino Rytų Anglijos karalystėje (East Anglia). Iš Rytų Anglijos karaliaus Edmundo gavę arklių (tai buvo išpirka) jie patraukė į šiaurę, pasiekė ir užėmė būsimąjį Jorką. Tarpusavyje kariavę du kandidatai (Bernicijos ir Deiros subkaralysčių lyderiai) į Nortumbrijos sostą paskelbė tarpusavio paliaubas ir suvienijo kariuomenes, bet atsiimti Jorką 867 m. kovo mėnesį jiems nepavyko. Žuvus abiem pretendentams Deiros subkaralystę irgi ėmė valdyti danai. Nortumbrijos karalių dvaras pasitraukė į šiaurę, į Berniciją. Vikingų kovos prieš Mersiją tais metais buvo nesėkmingos kaip 869 m. kovos su Veseksu, kuriam vadovavo karalius Alfredas Didysis (Alfred the Great) ir jo brolis Etelredas (Ethelred), 871 m. irgi tapęs Vesekso karaliumi.
Pirmuoju Jorviko karaliumi tapo 876 m. tapo Halfdanas Ragnarsonas (Halfdan Ragarsson). Politiškai Jorviko karalystė atrodo chaotiška, nes dėl intrigų jos karaliai dažnai keitėsi. Tačiau kasinėjimai Jorko Coppergate gatvėje atskleidė, kad Jorviko miestas (tuometinis Jorkas) buvo klestintis miestas, kuris, būdamas arkivyskupijos centras, buvo prestižinis. Buvo pastatyti vikingų valdovų rūmai (rajoną tuomet vardino Konungsgårthr, dabar tai King’s Square). 900–935 m. atsirado naujos gatvės, kurių pastatymo laikas nustatytas dendrochronologiniais metodais pagal molingoje žemėje išlikusius stulpų likučius.
Ši vikingų karalystė 954 m. buvo įjungta į Anglijos sudėtį, kas nesuvaržė šių žemių ekonominio augimo. Apie 1000 m. vikingų miestas Jorvikas tiek išaugo, kad tapo antruoju pagal dydį (po Londono) miestu to meto Didžiojoje Britanijoje. Jorviko autonomiją visiškai panaikino Vilhelmas Užkariautojas.
1070–1085 m. danų vikingai bandė vėl atsiimti Jorviko karalystę, tačiau tai nepavyko.[4]
Jorviko karalystei susijungus su Nortumbrija Jorviko karaliaus titulas pasidarė nebereikalingas, todėl Jorviko valdovams 960 m. buvo sukurtas Jorko erlo titulas. Kai kurie pirmieji erlai buvo skandinavų kilmės kaip ir Jorviko karaliai. Po Normanų užkariavimo erlai buvo normanai, kol titulą panaikino Anglijos karalius Henrikas II.
1341 m. buvo įkurtas Jorko hercogo titulas. Vėliau Jorko hercogo titulą paprastai gaudavo antrasis karaliaus ar karalienės sūnus.
Archeologiniai radiniai
1976–1981 m. Jorko Archeologinis trestas (York Archaeological Trust) atliko 5 metus trukusius kasinėjimus Jorko centre esančioje Coppergate gatvėje. Radiniai atskleidė, kad X a. Jorviko prekybos ryšiai siekė Bizantiją ir dar toliau – buvo aptikta šilkinė kepurė, Samarkando monetos (šios buvo tiek dažnos, kad jas net klastojo). Kasinėjant aptika gintarinė kirvio galva (matyt, turėjusi kažkokią simbolinę paskirtį), gintaro dirbiniai dažnai aptinkami vikingų gyvenvietėse. Kaurių kriauklės rodo ryšius su Raudonąja jūra ar Persų įlanka. Aptikti tiek krikščioniški, tiek pagoniški radiniai rodo, kad krikščionys nebuvo dominuojantys.
Šaltiniai
