PROFILPELAJAR.COM

	Westseaxna Cynerice ; Vesekso karalystė
	nebėra
	Vesekso sparnuotas drakonas
	Location of Veseksas
Sostinė	Vinčesteris
Kalbos	senoji anglų kalba
Valdymo forma	monarchija
	karalius
519 - 534 (pirmas)	Kerdikas ; (Cerdic of Wessex)
925 - 927 (paskutinis)	Atelstanas (Æþelstān)
Era	ankstyvieji viduramžiai
- užkariavimas	519 m., 519
- Anglijos suvienijimas valdant Atelstanui	927 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Veseksas – ankstyvųjų viduramžių anglų ir saksų karalystė, užėmusi pietvakarių Anglijos teritoriją nuo VI a. iki anglosaksų karalysčių susijungimo IX a., valdant Vesekso dinastijai. Karalystė tapo erlo (1020–1066 m.) valda, Knutui Didžiajam 1016 m. užkariavus Angliją. Normanams užėmus Veseksą, jį pasidalijo Viljamo Užkariautojo įpėdiniai.

Kilmė

Pagal Anglosaksų kroniką, Veseksą įkūrė Kerdikas ir Kinrikas, Gewisse klano vadai. Teigiama, kad jie išsilaipino Hampšire ir užkariavo aplinkines teritorijas, įskaitant Vaito salą. Tačiau šia versija abejojama. Iš archeologinių radinių matyti, kad anglosaksai gana anksti pasirodė Temzės aukštupio slėnyje bei Hampšire. Vesekso branduolys VI a. pabaigoje ir VII a. pradžioje buvo nutolęs labiau į šiaurę nei vėlesniais laikais. Beda teigia, kad Vaito salą ir Hamširo pakrantę apgyvendino jutai, o ne anglosaksai. Šias sritis Veseksas užėmė VII a. pabaigoje.

Yra du svarbiausi Vesekso karalių vardų ir jų valdymo datų dokumentai: Anglosaksų kronika ir Vakarų saksų geneologinis karalių sąrašas. Abiejuose šaltiniuose smulkiai aprašytos geneologijos, tačiau yra prieštaravimų. David Dumvile pateikė tikėtinas Vesekso karalių valdymo datas, kurias perėmė dauguma mokslininkų.

Anglosaksų kronikoje teigiama, kad Serdikas išsilaipino Britanijoje 495 m. Tačiau šiuo metu manoma, jog 538 m. vėlesnės geneologijos buvo rašomos, tikintis susieti giminę su Serdiku ir tai įvedė daug netikslumų. Serdikas valdė maždaug 16 metų. Sostas atiteko Synrikui apie 554 m. Synrikas buvo Serdiko sūnus arba vaikaitis (Kreota, Serdiko sūnus, nurodomas kaip Synriko tėvas). 581 m. po Synriko pradėjo valdyti Sinvilas, kuris, spėjama, buvo jo sūnus.

Iš Kevlino valdymo laikų išliko patikimesnių šaltinių. Kevlinas užėmė Čilterno kalvas, Glosterširą ir Somersetą. Anglosaksų invaziją sustabdė Badono kalno mūšis. Sivlinas yra vienas iš septynių karalių, minimų Bede, kurie valdė visą pietinę Britaniją.

Keolas nuvertė Kevliną. Kitais metais jis mirė. Keolas buvo Kevlino brolio Kutos sūnus. Apie 594 m. karaliumi tapo Keolvulfas, Keolo brolis. Jo įpėdiniu 617 m. tapo Kinegilsas. Įvairiuose šaltiniuose nesutariama, kas buvo Kinegilso tėvas: Keola, Keovulfas, Keolas, Kutvinas, Kuta ar Kutvulfas.

Krikščioniškas Veseksas ir Mersijos iškilimas

Valdant Senegilui, įvyko pirmasis įvykis, kurio data tiksli: apie 640 m. Birinas pakrikštijo Synegilą. Po to Birinas tapo vakarų saksų vyskupu ir įsikūrė Dorčesteryje prie Temzės. Tai buvo pirmasis Vesekso karaliaus krikštas, tačiau tai nereiškia, kad į krikščionybę atsivertė visas Veseksas: Synegilo įpėdinis ir tikriausiai sūnus Senvilas buvo pagoniai. Senvilas būdamas pagoniu tapo karaliumi apie 642 m. Tačiau po kelerių metų jis priėmė krikštą ir Veseksas tapo krikščioniška šalimi. Synegilo krikštatėvis buvo Osvaldas Nortumbrijietis. Krikštas galėjo būti susijęs su siekiu sudaryti sąjungą prieš Pendą Mersietį, kuris anksčiau buvo užpuolęs Veseksą.

Anksčiau minėtos atakos žymi didėjantį spaudimą iš besiplečiančios Mersijos karalystės. Vienu metu Veseksas neteko savo teritorijų į šiaurę nuo Temzės ir Avono ir išsiplėtė į pietus. Senvilas vedė Pendos dukrą, tačiau vedęs, jos išsižadėjo, tad Penda užpuolė Veseksą ir išvijo Senvilą trejiems metams. Tai įvyko apie 640–650 m. Trejus metus Senvilas praleido Rytų Anglijoje. Ten priėmė krikščionybę. Sugrįžusį Senvilą užpuolė Pendos įpėdinis Vulfherė. Jis net sugebėjo išplėsti valdas Somersete britų sąskaita. Vinčesteryje jis įkūrė antrą vyskupystę, nes Dorčesterio vyskupystė buvo apleista, Mersijai plečiantis į pietus. Po kurio laiko Vinčesteris tapo Vesekso sostine.

Po Senvilo mirties 673 m. jo našlė Siksburė išbuvo soste vienerius metus. Po jos valdė Eskvinas, kuris buvo kilęs iš kito Sivlino brolio. Tai buvo vienas iš kelių atvejų, kai Vesekso sostas atiteko karališkos šeimos šalutinės šakos atstovui. Eskvilas valdė dvejus metus. 676 m. sostas atiteko Senvilo broliui Sentvinui, kuris laimėjo keletą mūšių prieš britus, tačiau detalūs jų aprašymai neišliko.

Sentvino įpėdinis buvo tariamai tolimas giminaitis Sidvala, kildinęs save iš Sivlino. Sidvala valdė tik dvejus metus, tačiau smarkiai išplėtė karalystę: užėmė Kento ir Sasekso karalystes bei Vaito salą. Tačiau Kentas iš karto atgavo nepriklausomybę, Saseksas - po kelerių metų. Sidvalos valdymas baigėsi 688 m., kai jis išvyko kaip piligrimas į Romą, kur jį pakrikštijo popiežius. Po krikšto Sidvala netrukus mirė.

Jo įpėdinis buvo Inas, kuris tvirtino kilęs iš Serdiko per Sivliną, tolimą ir miglotą giminystės ryšį. Inas buvo vienas iš ilgiausiai valdžiusių Vesekso karalių – jis valdė 38 metus. Inas išleido seniausią anglišką teisės kodeksą (kuris negaliojo Kento karalystėje) ir įkūrė antrą, Šerborno vyskupystę. Ši aptarnavo sritis į vakarus nuo Selvudo miško. Gyvenimo pabaigoje Inas pasekė Sidvalos pavyzdžiu ir atsisakęs sosto išvyko į Romą. Po jo valdė mažai žinomi karaliai, kurie save kildino iš Serdiko.

VIII a. Veseksas gyvavo Mersijos šešėlyje, Vesekso karaliai galbūt pripažino Mersijos viršenybę. Tačiau jie išvengė konkretesnės Mersijos valdžios, kurią ši turėjo smulkesnėms karalystėms. Tuo metu Veseksas palaipsniui plėtėsi į vakarus, užėmė britišką Dumnonijos karalystę ir Devoną. Temzė ir Avonas tikriausiai buvo šiaurinė Vesekso siena, branduolys – Hamšyre, Viltšire, Berkšire, Dorsete ir Somersete. Grafysčių sistema, tapusi Anglijos administracijos pagrindu, atsirado Vesekse VIII a. viduryje.

Vesekso hegemonija ir vikingų antpuoliai

Vesekso padėtis pagerėjo, kai 802 m. karaliumi tapo Egbertas, kildinęs save iš Ino brolio Ingildo. Nuo tada sostas nustojo keliauti per įvairių atšakų rankas ir atsidūrė vienos geneologinės šakos palikuonių rankose. 825 m. Egbertas pakeitė Anglijos politinį veidą sutriuškinęs Elendo mūšyje Mersijos karalių Beornvulfą ir iš jo atėmęs Kento, Sasekso ir Esekso karalystes. Rytinė Anglija išsilaisvino nuo Mersijos valdžios su Vesekso pagalba. 829 m. Egbertas užėmė Mersiją. Jos karalius Viglafas išvyko į tremtį. Vesekso viršenybę pripažino Nortumbrijos karalius. Tokiu būdu Egbertas tapo Britanijos karaliumi. Jo viešpatavimas buvo trumpalaikis, nes Viglafas sugrįžo ir 830 m. atkūrė Mersijos nepriklausomybę. Tačiau užkariavimai pietryčių Anglijoje tęsėsi.

Egberto valdymo pabaigoje prasidėjo danų vikingų antpuoliai, kurie nuo 835 m. padažnėjo. 851 m. didžiulė danų kariuomenė, pagal kai kuriuos šaltinius turėjusi 350 laivų, pasiekė Temzės žiotis. Nugalėję Mersijos karalių Beortvulfą, danai patraukė į Veseksą, kur juos sutriuškino Egberto sūnus Etelvulfas kruviname Aklėjos mūšyje. Šis mūšis nukėlė vikingų atliktus Anglijos užkariavimus 50 metų tolyn, bet Vesekso antpuoliai tęsėsi.

855–856 m. Etelvulfas išvyko į Romą, jo vyriausias išgyvenęs sūnus Etelbaldas, pasinaudojęs padėtimi, užėmė sostą. Grįžęs Etelvulfas sutiko pasidalinti karalystę, kad būtų išvengta kraujo praliejimo. Jis pradėjo valdyti naujas teritorijas rytuose. Po Etelvulfo valdė keturi jo sūnūs: maištingasis Etelbaldas, vėliau Etelbertas, iš pradžių iš tėvo paveldėjęs rytines sritis, vėliau po Etelbaldo mirties suvienijęs karalystę, po to Etelbertas ir galiausiai Alfredas Didysis. Pirmieji du broliai neturėjo sūnų, o Etelberto sūnūs buvo per maži valdyti.

Paskutinė anglų karalystė

865 m. į Angliją atvyko nauja danų kariuomenė. Per keletos metų ji užėmė Nortumbriją ir Rytinę Angliją. Invazija į Veseksą įvyko 871 m. ir, nors Etelredas ir Alfredas laimėjo keletą mūšių ir išsaugojo karalystės nepriklausomybę, pralaimėjimai, žmonių netektys ir naujų danų būrių atvykimas privertė Alfredą sumokėti duoklę vikingams, kad šie paliktų Veseksą. Po to danai per kelerius metus užėmė Mersiją, kai kurie įsikūrė Nortumbrijoje, likusieji sugrįžo į Veseksą 876 m. Alfredo atsakas buvo efektyvus ir po nedidelės kovos vikingai 877 m. atsitraukė. Dalis danų įsikūrė Mersijoje. 878 m. pradžioje danai surengė žiemos antpuolį ir netikėtai užklupę Alfredą užėmė beveik visą karalystę. Jis su nedideliu būriu turėjo slėptis Somerseto pelkėse. Po kelių mėnesių Alfredas surinko didžiulę kariuomenę ir nugalėjo danus Etanduno mūšyje. Po to danai galutinai įsikūrė Rytinėje Anglijoje.

Alfredas reorganizavo vyriausybę, statė karinius laivus, pertvarkė kariuomenę į dvi pamainas. Pastatė įtvirtintus būrus visoje karalystėje. Ši sistema aprašyta X a. dokumente vadinamame Būrų hidagu. Tai trisdešimt trijų tvirtovių sistema, kuri užtikrino, kad visi Vesekso gyventojai būtų bent per dienos jojimo nuotolį nuo saugios vietos. Apie 890 m. šios reformos padėjo su minimaliais nuostoliais išvyti naują atvykusią danų kariuomenę, kurią rėmė Anglijoje jau įsikūrę danai.

Alfredas reformavo teisę, išleido naują kodeksą, skatino mokslą ir švietimą. Jo į rūmus pakviesti iš visos Anglijos ir Europos mokslininkai vertė lotyniškus tekstus į anglų kalbą. Alfredas daug prisidėjo prie Anglosaksų kronikos sukūrimo. Šių pastangų ir Vesekso dominavimo dėka, to meto vakarų saksų dialektas tapo standartu senąjai anglų kalbai visam likusiam anglosaksų laikotarpiui.

Danų užkariavimai sunaikino Nortumbrijos ir Rytinės Anglijos karalystes, Mersiją padalino per pusę: danai įsikūrė šiaurės rytuose, pietvakariuose valdė Seolvulfas II, spėjama danų statytinis valdovas. Po jo mirties jį pakeitė ne naujas karalius, o erlas Etelredas, kuris pripažino Alfredo viršenybę ir vedė jo dukrą Etelfledą. Tokiu būdu Alfredas liko vieninteliu anglų karaliumi.