Raudonoji jūra
Vandenyno baseinas	Indijos vandenyno
Plotas	~438 000 km²
Tipas	atvira
Vidutinis gylis	490 m
Didžiausias gylis	2211 m

22°00′ š. pl. 38°00′ r. ilg. / 22.000°š. pl. 38.000°r. ilg. / 22.000; 38.000

Raudonoji jūra (arab. البحر الأحمر = Baḥr al-Aḥmar, al-Baḥru l-’Aḥmar; hebr. ‏ים סוף‏‎ = Yam Suf) – vidinė Indijos vandenyno jūra tarp Afrikos ir Azijos. Su vandenynu jungiasi pietuose per Bab el Mandebo sąsiaurį ir Adeno įlanką.

Raudonosios jūros paviršiaus plotas yra maždaug 438 000 km².^[1][2] Ilgis apie 2250 km, plotis plačiausioje vietoje 335 km. Didžiausias gylis yra 2211 m centrinėje įduboje, o vidutinis gylis – 490 m. Tuo pačiu jūrai būdingas platus seklus šelfas, kuriame gausų jūrų floros ir faunos bei koralų. Jūroje gyvena daugiau nei 1000 bestuburių rūšių, taip pat 200 koralų rūšių. Tai pati šiauriausia tropinė jūra.

Šiuo vardu Raudonoji jūra vadinama jau nuo senų laikų: gr. Erythra Thalassa (Ερυθρά Θάλασσα), lot. Mare Rubrum, arab. Al-Baḥr Al-Aḥmar (البحر الأحمر). Yra keletas vardo kilmės aiškinimų. Jis dažnai siejamas su sezoniniu melsvabakterių Trichodesmium erythraeum pagausėjimu vandens paviršiuje, kai vanduo nusidažo raudonai.^[3] Kitas Raudonosios jūros vardo kilmės aiškinimas siejamas su pasaulio šalių pavadinimais, nes kai kuriose šio regiono kalbose pasaulio šalys buvo vadinamos spalvomis, būtent, raudona būdavo asocijuojama su pietumis, taigi Raudonoji jūra buvo „pietų jūra“ (analogiška viena iš Juodosios jūros pavadinimo kilmės hipotezių teigia, kad „juodoji“ kadaise reiškė „šiaurinė“). Šie teiginiai, be viso kito, remiasi ir tuo, kad Herodotas pramaišiui vartoja „Raudonosios jūros“ ir „Pietų jūros“ vardus.

Dar viena daugiau ar mažiau pagrįsta prielaida – Raudonosios jūros pavadinimas kilo iš greta plytinčios dykumos, kurią senovės egiptiečiai vadino „Dašret“, arba „raudonuoju kraštu / šalimi“.

Vakaruose geografai jūrą taip pat vadino Mare Mecca (Mekos jūra) ir Sinus Arabicus (Arabijos įlanka).^[4]

Seniausius Raudonosios jūros tyrinėjimus atliko egiptiečiai, bandę atrasti prekybinius kelius į Puntą. Viena tokių ekspedicijų įvyko 2500 m. pr. m. e., kita (Hačepsutos) – apie 1500 m. pr. m. e. Abi ekspedicijos apėmė ir ilgas keliones Raudonąja jūra. Biblijoje minima istorija apie izraelitų pabėgimą iš Egipto vergovės: jie perėjo vandenis, kurie hebrajiškame tekste vadinami Yam Suph ir tradiciškai siejami su Raudonąja jūra.

VI a. pr. m. e. Darijus Didysis siuntė žvalgybines misijas į Raudonąją jūrą, kurių metu pagerinta navigacija – identifikuotos pavojingos uolos ir srovės. Tarp Nilo ir šiaurinės Raudonosios jūros dalies prie Sueco buvo iškastas kanalas. IV a. pr. m. e. Aleksandras Didysis siuntė graikų ekspedicijas Raudonąja jūra į Indijos vandenyną. Graikų jūrininkai ir vėliau tyrė bei rinko duomenis apie Raudonąją jūrą. Tarp jų buvo Agatarchidas II a. pr. m. e. Eritrėjos jūros periple, kurį parašė nežinomas graikų autorius maždaug I m. e. a., apėmė detalius Raudonosios jūros uostų ir jūros kelių aprašymus. Periplas taip pat aprašo kaip Hipalas pirmasis atrado tiesioginį kelią iš Raudonosios jūros į Indiją.

Nuo Augusto valdymo laikų, kai Romos imperija užvaldė Viduržemio jūrą, Egiptą ir šiaurinę Raudonosios jūros dalį, Raudonąja jūra vyko romėnų prekyba su Indija. Prekės iš Kinijos pasiekdavo romėnų pasaulį per Indijos uostus. Šį prekybinį kelią tarp Romos ir Kinijos nutraukė III a. susikūrusi Aksumo imperija.^[5]

Viduramžiais Raudonoji jūra buvo svarbi prieskonių prekybos kelio dalis. 1513 m., siekdamas kad šį kelią kontroliuotų Portugalija Afonso de Albuquerque apgulė Adeną,^[6] tačiau buvo priverstas atsitraukti.

1798 m. Prancūzija įsakė generolui Napoleonui įsiveržti į Egiptą ir perimti Raudonosios jūros kontrolę. Nors ši misija žlugo, joje dalyvavęs inžinierius Jean-Baptiste Lepère atgaivino dar faronų laikais iškeltą idėją iškasti kanalą, kuris sujungtų Viduržemio ir Raudonąją jūras. Senovėje buvo iškasti keli kanalai, kurie jungė Nilą su Raudonąja jūra netoli dabartinio Gėlo vandens kanalo, bet jie ilgai nefunkcionavo. Dabartinis Sueco kanalas buvo atidarytas 1869 m. lapkričio mėn. Tuo metu prekybinius postus dalinosi britai, prancūzai ir italai. Šie postai buvo palaipsniui panaikinti vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Po Antrojo pasaulinio karo regione įtaką stiprinti bandė ir JAV, ir sovietai, ypač didėjant tankerių eismo kanalu intensyvumui. Šešių dienų karo pasekoje Sueco kanalas nuo 1967 iki 1975 m. buvo uždarytas. Nuo to laiko iki pat šiolei, nors Raudonojoje jūroje ir išaugo jūrų transporto srautai, patikimesniu laikomas jūrų kelias aplink Kapo pusiasalį.

Raudonosios jūros pakrantė, kitame krante Jordanija

Iš šiaurės vakarų į pietryčius ištįsusi Raudonoji jūra įsispraudusi tarp Afrikos ir Azijos kontinentų. Iš abiejų pusių ją supa dykumos ir pusdykumės. Su Indijos vandenynu jungiasi ~30 km pločio Bab el Mandebo („Ašarų vartų“) sąsiauriu, atsiveriančiu į Adeno įlanką. Šiaurinėje dalyje Sueco kanalu jungiasi su Viduržemio jūra.

Raudonosios jūros plotas ~450 000 km², ilgis ~1900 km, didžiausias plotis virš 300 km. Didžiausias gylis 2 500 m, vidutinis gylis 490 m. Krantai mažai raižyti.

Šiaurinėje dalyje atsišakoja dvi siauros ir ilgos įlankos – Sueco (314 km) ir Akabos (160 km ilgio). Šias abi įlankas skiria Sinajaus pusiasalis. Akabos įlanka eina lūžio linija, dėl to jos gylis siekia iki 1800 m.

Šiaurinėje dalyje salų mažai (pvz., Tiranas) ir tik piečiau 17° š. pl. yra keletas salų grupių su daugybe salelių, didžiausioji iš jų – Dachlakas, mažesnės Farasanas, Suakinas, Hanišas. Yra ir paskirų salų, pvz., Kamaranas.

Raudonoji jūra skalauja šių valstybių bei teritorijų krantus:

• Šiaurinis krantas:
  • Egiptas
  • Izraelis
  • Jordanija
• Vakarinis krantas:
  • Sudanas
  • Egiptas
• Rytinis krantas:
  • Saudo Arabija
  • Jemenas
• Pietinis krantas:
  • Džibutis
  • Eritrėja
  • Somalis

Geologijos požiūriu Raudonoji jūra yra riftinėje zonoje Afrikos ir Arabijos litosferos plokščių sandūroje. Tai yra geologiškai aktyvi zona. Raudonoji jūra yra jauna, ji pradėjo formuotis maždaug prieš 25 mln. metų, nuo Arabijos atsiskyrus Afrikos tektoninei plokštei ir formuojantis Didžiajam riftiniam slėniui, besidriekiančiam nuo Bekaa slėnio Libane iki Kenijos pietinės dalies. Įdubą tarp jų užpildė jūros vanduo. Šiuo metu jūra plečiasi ir toliau (apie 1 cm per metus, arba 1 m per šimtmetį).

Neogeno periodu, išsiveržus Perimo ugnikalniui, Bab el Mandebo sąsiauris buvo užsidaręs, o Raudonoji jūra išdžiuvo ir tapo druskingu slėniu. Jūros izoliaciją padidino ir tuometinis Pasaulinio vandenyno lygio kritimas dėl ledynmečio poveikio.

Upių vanduo paprastai atneša dumblo, molio, kitų nešmenų, drumsčiančių vandenį, todėl intakų neturinčios Raudonosios jūros vanduo yra ypatingai skaidrus, matomumas siekia iki 200 m.

Gėlo vandens stoka šiame regione verčia gėlinti komunalinėms ir pramonės reikmėms skirtą jūros vandenį. Saudo Arabijoje pastatyta apie 20 stambių vandens gėlinimo įrenginių.

Raudonoji jūra neturi jokių intakų, o garavimas dėl karšto ir sauso klimato didelis, todėl ji yra druskingiausia planetos jūra. Druskingumas yra nuo 36 ‰ pietinėje dalyje (daugiausia dėl Adeno įlankos poveikio) iki 41 ‰ šiaurinėje dalyje. Vidutinis druskingumas yra 40 ‰ (palyginimui atvirame vandenyne 34 ‰, Baltijos jūroje tik 5 ‰). Per metus virš jūros iškrinta ne daugiau 100 mm atmosferos kritulių (ir tai ne visur ir tik žiemos mėnesiais), o išgarinama 20 kartų daugiau – 2000 mm. Kadangi į jūrą neįteka jokios upės vandens deficitas kompensuojamas tik vandens atitekėjimu iš Adeno įlankos.

Kadangi jūra gana izoliuota, potvyniai joje būna palyginti neaukšti: šiaurėje, Sueco įlankoje, 60 cm, o pietuose (prie Adeno įlankos) – 90 cm. Nežiūrint to, lėkšti paplūdimiai kai kuriose srityje užliejami iki kelių kilometrų pločio. Centrinėje jūros dalyje potvynių beveik nebūna.

Potvynio bangos greitis, įveikiant tokias kliūtis, kaip rifai, smėlio baros ar žemos salelės, paprastai viršija 1-2 m/sek.).

Žiemą Raudonosios jūros vandens lygis būna ~0,5 m aukštesnis negu vasarą.

Išsamių duomenų apie Raudonosios jūros sroves nėra, galima konstatuoti, kad jos yra silpnos ir nepastovios, jas daugiausiai lemia vėjas. Žiemą šiaurės vakarų vėjai keturis mėnesius stumia paviršinį vandenį į pietus ~15-20 cm/sek. greičiu, o vasarą gerokai didesnės vandens masės grįžta pro Adeno įlanką į Raudonąją jūrą (taip papildydamos išgaravusį kiekį) vidutiniu 50-60 cm/sek. greičiu.

Raudonosios jūros klimatą daugiausiai lemia du musoniniai sezonai – šiaurės rytų musonas ir pietvakarių musonas. Musoniniai vėjai kyla dėl skirtingo sausumos ir jūros įšilimo. Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra vasaros metu šiaurinėje jūros dalyje 26 °C, pietinėje 30 °C; žiemos mėnesiais temperatūra nukrinta tik 2 °C. Oro temperatūra šalčiausiu laikotarpiu (gruodis-sausis) dieną sudaro 20-25 laipsnius, karščiausią mėnesį rugpjūtį viršija 35-40 laipsnių, kartais pasiekia net 50 laipsnių.

Metinis kritulių kiekis virš jūros ir pakrantėse labai mažas – tik 60-100 mm (palyginimui Lietuvoje ~650 mm), garavimas ~250 mm/m. Lyja dažniausiai trumpai, kartu su perkūnija, kartais kartu su dulkių audromis.

Raudonosios jūros ekosistema turtinga ir įvairi. Čia veisiasi virš 1200 rūšių žuvų ^[7] (~10 % endeminių ^[8]) ir apie 200 rūšių koralų. Ypač palankios žuvims sąlygos susidariusios koraliniuose rifuose. Pastaruoju metu Raudonosios jūros pakrantėse suklestėjęs turizmas iš dalies susijęs su unikaliu ir turtingu šios tropinės jūros povandeniniu pasauliu bei povandeniniu plaukimo populiarizacija, juolab kad nedaug Raudonosios jūros gyvūnų rūšių yra pavojingos žmonėms.^[9]

Palei visą Egipto pakrantę besitęsiantys koraliniai rifai yra savotiški gyvybės centrai, kurie traukia daugybę žuvų. Raudonojoje jūroje aptinkamos 44 ryklių rūšys, įskaitant tokias plačiai žinoma rūšis kaip didysis baltasis ryklys, tigrinis ryklys, bangininis ryklys.

Raudonoji jūra yra šiauriausias Pasaulinio vandenyno vandens telkinys, kuriame auga koralai. Jie išilgai kranto linijos driekiasi apie 2000 km. Rifų amžius 6000-7000 m. Vyrauja raguotieji koralai (Acropora) ir Porites. Koralai yra įvairių formų – apvalūs, plokšti, šakoti ir įvairių spalvų nuo šviesiai gelsvų iki rožinių, rudų ir mėlynų. Raudonojoje jūroje ir nutolusių nuo kranto rifų, įskaitant ir keletą tikrų atolų.

Teritorijoje bioįvairovė yra pripažinta Egipto vyriausybės, kuri 1983 m. įsteigė Ras Mohamedo nacionalinį parką.

Ekologinė būklė gana prasta dėl pakrančių urbanizacijos, masinio turizmo ir žvejybos. Dėl šių priežasčių nyksta unikalūs, vertingi koraliniai rifai. Viena iš priežasčių yra turistų pomėgis galingais visureigiais važinėtis Raudonosios jūros paplūdimiais: padangų apardytas krantas eroduoja, ir vėjas neša į jūrą tonas kranto smėlio, kuris užkemša koralų poras, ir šie žūsta.

Stambūs gėlinimo įrenginiai taip pat daro žalą vietinėms ekosistemoms (šiltas labai sūrus tirpalas, chloro junginiai). Saudo Arabijos pakrantėje yra mažiausiai 18 gėlinimo įrenginių. Kol kas neigiamas poveikis koralams ir žuvims tėra vietinio masto, bet, didėjant gėlinimo pajėgumams, poveikis gali tapti juntamesnis, ypač žvejybos verslui.^[10] Tokį patį pavojų kelia ir jūros vandens naudojimas vėsinimui naftos verslovėse ir cemento gamyklose.

Raudonosios jūros šiaurinė dalis yra populiarus turizmo regionas, ypač mėgstamas nardymo entuziastų. Čia yra tokios žymios nardymo vietos kaip Ras Mohamedas.

Žinomiausi kurortai yra Šarm el Šeichas, Hurgada, Dahabas.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.