Chloras (Cl) – cheminis elementas, elementų lentelės septintos pagrindinės grupės halogenas. Santykinė atominė masė – 35,5. Branduolio krūvis +17. Cheminė formulė ne junginiuose Cl2.
Chloro, kaip ir visų halogenų, atomo išorinis sluoksnis turi 7 elektronus. Kito atomo elektronu kiekvienas jų gali papildyti savo išorinį sluoksnį iki 8, todėl du chloro atomai jungiasi, sudarydami junginį Cl2.
Kieto chloro kristalai susideda iš dviatomių molekulių. Jas laiko tarpmolekulinės traukos jėgos taip silpnai, kad gali išsilaikyti tik žemoje temperatūroje. Normaliomis sąlygomis chloras yra gelsvai žalios aštraus kvapo dujos.
Žmogus, įkvėpęs chloro, dūsta ir gali mirti.
Daugelis organinių dažomųjų medžiagų, chloro veikiamos, suyra ir virsta bespalviais junginiais. Popierius, nudažytas violetiniu rašalu arba lakmuso tirpalu, įmestas į indą su chloru, greitai išblunka. Tačiau chloras išblukina tik tada, kai aplinkoje yra vandens arba vandens garų. Sausame chlore spalvotas audinys neišblunka. Chloras jungiasi beveik su visais nemetalais ir metalais, yra nustatyta, jog gamtoje natūraliai susidaro daugiau negu 2400 įvairių chloro junginių.[1]
Pavadinimo kilmė
Chloro pavadinimą nulėmė jo spalva: graikiškai chloros – geltonai žalsvas.
Istorija
Dažniausiai chloro junginys, natrio chloridas, jau yra žinomas nuo senovės laikų, archeologai rado įrodymą, kad akmens druska buvo naudojama seniausiai 3000 m. pr. m. e., o druskingas vanduo nuo 6000 m. pr. m. e.[2] Apie 1630 m., chlorą kaip dujas atpažino flamandų chemikas ir gydytojas Jan Baptist van Helmont.
Naudojimas
Chloro pritaikymas įvairiapusis. Panaudojant chlorą, pagaminama 85% vaistų, 96% žemės ūkio augalų apsaugos priemonių. Plastikiniai langų rėmai, lauko baldai, vaistai, dantų pasta, įvairūs balikliai ir valikliai turi savo sudėtyje chloro junginių. Vakarų Europoje 95% geriamojo vandens dezinfekuojama su chloru ir chloro junginiais.
Šaltiniai
↑Regina Jasiūnienė, Virgina Valentinavičienė. Chemija: vadovėlis 10 klasei. Kaunas: Šviesa, 2013, 31 p. ISBN 978-5-430-06167-8.
