Imeretija (gruz. იმერეთი მხარე Imereti Mxare) yra vienas iš Gruzijos vakarinės pusės regionų, nesisiekiančių su Juodąja jūra. Provincija išsidėsčiusi Rionio upės aukštupyje ir vidurupyje.
Pramonės centrai yra Kutaisis (automobilių, traktorių, elektromechanikos, metalurgijos pramonė), Samtredija, Čiatura (mangano gavyba), Tkibulis (akmens anglies kasyba), Zestafonis (geležies lydinių gamyba). Taip pat elektros energijos gamyba, maisto pramonė.
Imeretijos žemės ūkis pasižymi šilkmedžių ir vynuogių auginimu. Arbatmedžių (vakarinė dalis), vaismedžių (rytinė ir centrinė dalys), javų, daržovių, moliūginių kultūrų auginimas. Taip pat – gyvulininkystė.
Transportas – automobilių, geležinkelio, oro (Kutaisio oro uostas). Transporto mazgas yra Samtredija.
Istorinis Imeretijos regionas beveik sutampa su dabartiniu administraciniu Imeretijos regionu. Jis sudaro dalį Vakarų Gruzijos.
Kaip ir visoje Vakarų Gruzijoje, vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių laikais Imeretijos teritorijoje egzistavo Kolchidė, vėliau – Egrisio karalystė. Egrisio karalius 523 m. krikščionybę paskelbė oficialia karalystės religija.
975–1466 m. Imeretijos regionas buvo vieningos Gruzijos karalystės dalis. XV a. vieninga Gruzijos karalystė suiro, ir Imeretija tapo savarankiška karalyste. Imeretijos karalystė užėmė visą Vakarų Gruziją.
XVII–XVIII a. Imeretiją dažnai puldinėjo turkai. 1555 m. Imeretija pripažino Otomanų imperijos valdžią. Osmanams ji mokėjo duoklę vergais, pinigais ir natūra. Karalystėje vyko feodaliniai kivirčai.
Karalius Solomonas I (1752–1784) sustiprino karaliaus valdžią, uždraudė prekybą vergais, siekė vienyti Gruzijos žemes. Daug metų trukęs karas su osmanais baigėsi 1757 m. pergale ir 1758 m. karine sąjunga su Kartlio karaliumi Irakliu II.
1810 m. Imeretiją okupavo ir aneksavo carinė Rusija. Paskutinis Imeretijos karalius buvo Solomonas II (1789–1810).
1918–1921 m. Imeretija buvo nepriklausomos Gruzijos respublikos dalis. Įjungus Gruziją į TSRS Imeretija 1922–1936 m. buvo Užkaukazės FTSR, o 1936–1991 m. – Gruzijos TSR dalis.