PROFILPELAJAR.COM

Kitos reikšmės – Gvinėja (reikšmės).

Gvinėjos Respublika

pranc. République de Guinée


Vėliava	Herbas

Himnas: „Laisvė“

Gvinėja žemėlapyje

Valstybinė kalba

prancūzų

Sostinė

Konakris

Didžiausias miestas

Konakris

Valstybės vadovai
• Prezidentas
• Ministras pirmininkas
• -

Mamady Doumbouya
Bah Oury
-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

245 857 km² (77)
nėra duomenų

Gyventojų
• 2023
• Tankis

14 190 612 (75)
57,7 žm./km² (162)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2008
10,422 mlrd. $ (114)
1,014 $ (146)

Valiuta

Gvinėjos frankas (GNF)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC +0
nėra

Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta

nuo Prancūzijos
1958 m. spalio 2 d.

Interneto kodas

.gn

Šalies tel. kodas

224

Gvinėjos Respublika (Gvinėja) – valstybė šiaurės vakarų Afrikoje. Ribojasi su Bisau Gvinėja šiaurės vakaruose, Senegalu šiaurėje, Maliu šiaurės rytuose, Dramblio Kaulo Krantu rytuose, Liberija ir Siera Leone pietuose, taip pat Atlanto vandenynu vakaruose. Konakris yra didžiausias šalies miestas ir sostinė, jame yra įsikūrusi šalies vyriausybė. Gvinėja dažnai vadinama Konakrio-Gvinėja, norint atskirti šalį nuo kaimynės Bisau Gvinėjos.^[1] Gvinėjoje gyvena net 24 skirtingos etninės grupės.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Gvinėjos istorija, apie ikikolonijinę istoriją taip pat žiūrėti Vakarų Sahelis, Senegambija

Ikikolonijiniais laikais Gvinėjos teritorija priklausė didesnei Sahelio civilizacijai, ir ją veikė svarbiausi procesai, vykę Vakariniame Sahelyje.

Nuo VIII a. šiaurėje (dab. Malio, Mauritanijos ir Senegalo teritorijose) klestėjusi Vagadu imperija kultūriškai veikė vietos tautas. Dėl to šiaurinėje Gvinėjos teritorijoje konsolidavosi mandingai, kurie įkūrė daug smulkių miestų valstybių, susijungusių į konfederaciją. Iki XIII a. tie Vagadu imperija, tiek jos palikuonė Kaniaga siekė dominuoti regione, ir tam tikrais laikotarpiais valdė jį kaip Kangabos provinciją.

1234 m. mandinkų lyderis Sundiata keita sumušė Kaniagą ir įgijo hegemoniją milžiniškame Vakarų Sahelio regione: įkūrė Malio imperiją, kuri valdė taip pat didžiąją dalį Malio, Senegalą, pietinę Mauritaniją. Ši imperija viešpatavo iki XVI a., stipriai įtakodama vietos kultūrą ir tradiciją. Nors vėliau Malis buvo nugalėtas kitų imperijų, jis išlaikė savo pirmines teritorijas šiaurės rytų Gvinėjoje. XVII a. II pusėje paskutinieji mandinkų valdovai nesugebėjo atsilaikyti prieš agresyvią Bamana imperiją šiaurėje.

Per šį laikotarpį Gvinėjos aukštumos Futa Džalonas buvo apgyvendintos fulbių, kurie labai sparčiai islamizavosi. XVIII a. fulbiai konsolidavo Futa Džalono valstybę, kurioje įdiegta islamiška teokratija. Ši valstybė savo ekonomikoje rėmėsi prekyba su pakrantėje įsikūrusiomis Europos prekybinėmis kolonijomis. Svarbiausios Futa Džalono prekės buvo vergai, grūdai ir galvijai.

Europiečiai Gvinėjos pakrančių regionu domėjosi nuo XVI a. XIX a. II pusėje dabartinės Gvinėjos pakrantėse įsitvirtino Prancūzija, čia įkūrusi svarbiausią avanpostą – Konakrį. Šios teritorijos buvo žinomos kaip „Pietinės upės“ (Rivières du Sud). Kolonizavę susu gyvenamas pakrantes, prancūzai skverbėsi į krašto gilumą. 1896 m. Pore-Daka mūšyje jie nugalėjo Futa Džaloną, o 1898 m. – ryčiau buvusią Vasulu imperiją. Nuo 1894 m. kolonija buvo traktuojama kaip Prancūzijos Gvinėja, kuri įjungta į Prancūzijos Vakarų Afriką.

1958 m. Gvinėja paskelbė nepriklausomybę, ir jos pirmuoju prezidentu tapo Seku Turė, kuris vedė šalį į Afrikinį socializmą ir vienpartinę sistemą. Šalyje įsigalėjo diktatūra, buvo pažeidžiamos žmogaus teisės.

1984 m. Seku Ture mirus, perversmo metu valdžią šalyje užgrobė Lansana Kontė, kuris inspiravo demokratizacijos procesus, paleido politinius kalinius, sugrąžino daugiapartinę sistemą. Nepaisant to, prezidento valdžia šalyje išliko labai stipri, Lansana Kontė buvo perrinktas tris kartus. Šalį stipriai veikė ir neramumai, vykę gretimose Liberijoje ir Siera Leonėje

2008 m. mirus Lansana Kontė, valdžią užgrobė karinė chunta, vadovaujama Musa Dadis Kamara. Gvinėjoje sustiprinta diktatūra, 2009 m. demonstracijos metu buvo apšaudomi ir prievartaujami civiliai gyventojai.

2021 m. rugsėjo 5 d. kariškiai vadovaujami Mamadi Dumbuya perėmė valdžią suimdami prezidentą Alfą Kondę (Alpha Condé)^[2]. Paskelbė apie sienų uždarymą, vyriausybės ir parlamento paleidimą bei konstitucijos galiojimą sustabdymą.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Gvinėjos politinė sistema.

Kapitonas Moussa Dadis Camara yra šalies vadovas ir karinių pajėgų vadas. Šalies ministras pirmininkas Kabine Komara yra buvęs Gvinėjos centrinio banko vadovas ir finansų ministras.

Teoriškai Gvinėja yra prezidentinė respublika. Vienas prezidentas gali šalį valdyti daugiausiai dvi 7 metų kadencijas iš eilės. Kandidatai į šalies prezidentus turi būti gimę Gvinėjoje, būti vyresni nei 35 metai bei gerai mokantys skaityti ir rašyti prancūzų kalba.

Gvinėjoje vyrauja vienpartinė sistema. Šiuo metu valdžioje yra Vienybės ir progreso partija (Parti de l’Unité et du Progrès). Šalyje gali būti ir opozicinės partijos, tačiau teisiškai joms nėra galimybės įgauti didesnės įtakos. Nacionalinę asamblėją (Assemblée Nationale) sudaro 114 narių, kurių kadencija trunka ketverius metus.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Gvinėjos administracinis suskirstymas.

Gvinėja yra suskirstyta į 8 regionus ir 33 prefektūras.

Gvinėjos regionai:

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Gvinėjos geografija.

Gvinėja yra įsikūrusi Vakarų Afrikoje, prie Atlanto vandenyno.

Gvinėja ribojasi su šiomis šalimis:

Dramblio Kaulo Krantu (610 km)
Bisau Gvinėja (386 km)
Liberija (563 km)
Maliu (858 km)
Senegalu (330 km)
Siera Leone (652 km)

Apie pusę šalies teritorijos užima plynaukštės ir neaukšti kalnai. Atlanto pakrantė smarkiai išraižyta upių estuarijų ir užimta 30-50 km pločio aliuvine žemuma. Rytuose paviršius kyla į Futa Džalono plynaukštę, suskaidytą į atskirus masyvus, iškylančius iki 1538 m (Tamgės k.). Toliau plyti Šiaurės Gvinėjos aukštuma, pietuose pereinanti į Nimbos kalnyną (aukštis iki 1752 m). Šalyje yra didžiausi pasaulyje boksito telkiniai. Be to, yra deimantų, aukso, cirkonio, juodųjų ir spalvotųjų metalų.

Klimatas subekvatorinis, su ryškiais sausuoju ir drėgnuoju laikotarpiais. Drėgna vasara trunka nuo 3-5 mėnesių šiaurės rytuose iki 7-10 pietuose. Pakrantėje būdinga metinė temperatūra 27 °C, vidiniuose rajonuose – vėsiau (24 °C). Tačiau sausrų metu užėjus iš Sacharos pučiančiam vėjui harmatanui, temperatūra šokteli iki 38 °C.

Šalies upių tinklas tankus. Centrinės plynaukštės sudaro vandenskyrą tarp į Atlantą įtekančių upių ir Nigerio baseino upių. Dauguma upių laivuojamos tik trumpuose ruožuose.

Apie 60 % Gvinėjos teritorijos užima miškai. Daugiausia tai antriniai retmiškiai. Pirmapradžių miškų yra išlikę pavėjiniuose Šiaurės Gvinėjos aukštumos šlaituose. Upių pakrantėse yra galerinių miškų, o vandenyno pakrantėje – mangrovių.

Šalies gyvoji gamta smarkiai nukentėjo nuo žmonių veiklos – beveik išnyko drambliai, šimpanzės, leopardai, nedaug belikę begemotų, civetų. Daugiau gyvūnijos yra nacionaliniuose parkuose, ypač Nimbos kalno gamtos rezervate.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Gvinėjos ekonomika.

Gvinėjoje vyrauja žemės ūkis. Auginami ryžiai, kava, ananasai, manijokai, bananai, saldžiosios bulvės. Apie pusė pasaulio boksitų telkinių yra Gvinėjoje, kuriuos šalis eksploatuoja kartu su užsienio kompanijomis. Taip pat kasami deimantai, auksas, geležies rūda. Mineralai sudaro apie 70 % eksporto.

Pagrindiniai šalies eksporto produktai yra aliuminio oksidas, žuvis, kava. Pagrindiniai importo produktai yra metalai, transporto įranga, naftos, tekstilės produktai. Pagrindiniai mainų partenriai yra Rusija, JAV, Pietų Korėja, Ispanija, Belgija.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Gvinėjos demografija.

Gvinėjos gyventojų skaičius svyruoja apie 10 milijonų. Šalies sostinė ir didžiausias miestas Konakris taip pat yra šalies komercijos, mokslo, ekonomikos, ir kultūros centras.

Kalbos

Oficiali ir pagrindinė Gvinėjos gyventojų kalba yra prancūzų. Be jos dar kalbama kitomis vietinėmis kalbomis – maninkių kalba, susu kalba, fulbių kalba, kisi kalba, kpele kalba, loma kalba ir kt.

Tautos

Ethnologue Gvinėjoje priskaičiuoja 29 tautas (kalbas), kurios grupuojamos į keturis skirtingus geografinius-kultūrinius regionus:

38 % visų gyventojų skaičiaus sudaro fulbiai, koncentruoti Futa Džalono regione. Šiame regione gyvena ir keletas smulkių tautų, pirmųjų regiono gyventojų: kakabe, basariai, vamėjai, badjarai;
Kita didelė etninė grupė yra maninkiai – jie sudaro apie 26 % visų gyventojų ir gyvena šiaurės rytų Gvinėjoje.
12 % gyventojų yra susu etninės grupės žmonės, jie gyvena vakarinėje šalies dalyje, pakrantėje, ypač aplink sostinę Konakrį. Kitos pajūrio tautos yra bagai, landomai, miksiforiai, nalu, mbulungai, šiuo metu asimiliuojami susu.
Tautiškai įvairiausia yra Gvinėjos pietinė dalis, apaugusi džiunglėmis ir Siera Leonės pasienis. Čia gyvena kuranko, kisiai, lele, tomai, manya, kpele, kono, manai ir kitos gentys.

Apie 10 000 gyventojų yra iš kitų šalių – Libano, Prancūzijos ir įvairių Europos šalių.

Religija

Dominuojanti religija Gvinėjoje yra Islamas. Apie 85 % šalies gyventojų yra musulmonai, 10 % krikščionys, 5 % priklauso kitoms smulkioms religinėms grupėms.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Gvinėjos kultūra.

Muzika

Kaip ir dauguma kitų vakarų Afrikos valstybių, Gvinėja turi gilias šaknis muzikoje. Vietinė septinto dešimtmečio grupė Bembeya Jazz tapo populiari daugumoje kitų šalių po Gvinėjos nepriklausomybės.

Sportas

Nors nacionaliniu Gvinėjos sportu laikomas stalo tenisas, populiariausias išlieka futbolas. Nacionalinė šalies komanda niekada nėra dalyvavusi FIFA pasaulio čempionate, tačiau aštuonis kartus dalyvavo Afrikos Tautų taurės finaluose. Nacionalinė vyrų futbolo rinktinė pasauliniame FIFA reitinge yra 75-oje vietoje.^[3] Sostinėje Konakryje ir apylinkėse populiarus plaukimas, o Futa Džalone aktyviai užsiimama turistiniais žygiais.