Emblema – (gr. ἔμβλημα , iškilas papuošimas, inkrustacija') – abstraktus arba reprezentacinis atvaizdas, kuris naudojamas kaip sutartinis ženklas išreikšti etinę, religinę, filosofinę, politinę ar kitą idėją. Gali būti piešta, tapyta, atspausta ar sukurta kita, pvz. taikomosios dailės technika. Emblemos istorinė raida neatsiejama nuo simbolių, herbų, ordinų, knygų iliustracijų raidos.^[1] Emblema gali atvaizduoti sąvoką, alegoriją, asmenį, pavyzdžiui, monarchą ar šventąjį.^[2]

Emblemų stilistika glaudžiai susijusi su dailės ir dizaino sričių vyraujančiu stiliumi. Emblemų atsiradimą, funkcionavimą, jose esančių simbolių traktavimą tyrinėja emblematika – pagalbinė istorijos mokslo disciplina.^[3]

Senovės Graikijos, Romos kariuomenėse emblemomis vadintos reljefinės puošmenos iš kitos medžiagos ant kario ginkluotės, reljefiniai, daugiausia metaliniai, karių skiriamieji ženklai. Viduramžiais emblemos plėtotos kartu su heraldika. Jos įsitvirtino riterių religinių ordinų simbolikoje (ypač kryžiai), tapo jų skiriamaisiais ženklais. Emblemos plito ir didikų giminių herbų puošyboje, tapo miestų skiriamaisiais ženklais (Venecijos – sparnuotas liūtas, Paryžiaus – burlaivis).

Renesanso epochoje emblema įgavo dabartinę reikšmę. Knygų grafikoje emblemas išpopuliarino Andrea Alciato, 1531 m. išleidęs kūrinį „Emblemata“ su epigramomis apie amžininkų dorybes ir ydas. Taip plito alegorinių piešinių (emblemų) rinkiniai su juos lydinčiais moraliniais tekstais. Emblemų knygą sudarė trys elementai: iliustracija, šūkis ir jų ryšį paaiškinantis tekstas, kurį galėjo sudaryti ir vos kelios eiliuotos eilutės ir kelių lapų grožinis kūrinys.^[4] Iki XVIII a. pradžios Vakarų Europoje išleista apie 3000 emblemų rinkinių.^[1]

Architektūroje ir dailėje emblemos buvo įvairios: dvidalės (iš simbolinio vaizdo ir inskripcijos), viendalės (tik iš simbolinio vaizdo). Jomis puošti memorialiniai statiniai, pastatų interjerai ir eksterjerai, vitražai, mozaikos, bažnytiniai drabužiai ir kita. Puošniomis, reprezentatyviomis emblemomis tvirtindavo parašo, dokumento ar dirbinio tikrumą. Jų savininkų ratas buvo platus: valdovai, diduomenė, kariniai daliniai, amatininkų cechai, spaustuvės.

Nuo XIX a. pabaigos, vystantis grafiniam dizainui ir reklamai, plėtėsi emblemų naudojimo sritys: valdžios institucijų, įstaigų ženklų ir logotipų, ordinų ir medalių, monetų ir piniginių ženklų kūryboje. Ilgainiui kito emblemų išvaizda, jos tapo lakoniškesnės, mažiau apkrautos detalėmis, su lengvai suvokiama vaizdo ir raidžių simbolika. Išryškėjo tradicinės emblemų reikšmės, pvz. lyra – muzikos, inkaras – vilties simbolis ir kt. Sukurtos naujos interpretacijos: pjautuvas ir kūjis SSRS herbe, svastika – nacių Vokietijos herbe.^[1]

Vikiteka: Emblema – vaizdinė ir garsinė medžiaga