PROFILPELAJAR.COM

Rusijos istorinė žemė Permė (Перем)

Herbas
Šalis	Rusija (Permė)
Tautos	permiai, vėliau komiai
Laikotarpis	Bjarmija IX–XI a. Naugardo duoklininkė XII–XV a. Rusijos dalis nuo 1472 m.
Miestai	Čerdynė

Rusijos istoriniai regionai: Karelija, Ingrija, Dvina, Permė, Pečiora, Jugra, Pavolgys, Ponto stepė, Sibiras

Didžioji Permė (rus. Пермь Великая, kom. Ыджыт Перем), Permės žemė – istorinė sritis dabartinėje Rusijoje, buvusi į vakarus nuo šiaurinio Uralo.

Pavadinimai

Žemės į vakarus nuo Uralo iki Pečioros, Vyčegdos, Kamos ir Volgos upių įvairiais laikais vadintos skirtingai. Viduramžiais – Biarmija, senoviniuose rusų metraščiuose ir sutartyse – Permė (rus. Пермь), Peremė (Перемь), Permija (Пермия). XVI–XVII a. raštininkų knygose, valdovo raštuose ir kituose dokumentuose vartotas pavadinimas Didžioji Permė (Пермь Великая) reiškė visą tą kraštą, kurio sostinė, manoma, buvo Čerdynė (rus. Чердынь). „Didžiojo Brėžinio knygoje“ (1627 m.) minima Senoji Permė buvo Ust Vymės (rus. Усть-Вымь) miestas ant Vyčegdos kranto, o Mažoji Permė ar Permca (Пермь Малая ar Пермца) – zyrių valsčius Solvyčegodsko apylinkėse.^[1]

Pavadinimas Didžioji Permė aptinkamas ir šventojo Stefano Permiečio (Стефан Пермский) gyvenimo aprašyme, sudarytame 1396–1397 m., bet jis reiškė tik dalį Permės žemės.

Iš kur kilęs žodis Permė (rus. Пермь) irgi nėra aišku. Pagal vienus šaltinius jis kilęs iš kom. парма 'kalnas; miškinga aukštuma', kas galbūt susiję su aukštu Poliudo (rus. Полюд) kalnu netoli Čerdynės, pagal kitus – nuo päärma 'pakraštys', pagal trečius – tai pakitęs žodis Biarmija.

Geografija

Dėl neaiškumų pirminiuose šaltiniuose sunku apibrėžti Didžiosios Permės ribas įvairiais laikais. Geografine prasme žodis Permė naudotas vadinti žemėms, kur gyveno kalbantieji permės kalbomis.

Maždaug aišku, kad senovinė Permija, t. y. zyrių (permių) kraštas, šiaurėje ribojosi su samodais (vadinamoji Pečioros žemė), rytuose Uralo kalnai skyrė nuo chantų ir mansių gyvenamos Jugros. Pietuose ji ribojosi su Pavolgiu (baškirais ir udmurtais), vakaruose – su Didžiuoju Ustiugu, Vologda ir Baltąja jūra (jos skyrė nuo Dvinos žemės). Permės žemė daugiausia buvo siejama su Vyčegdos ir Kamos baseinais, dėl to geografiškai dar vadinama Pakamiu.

Istorija

Pagrindiniai straipsniai – Biarmija, Naugardo respublika ir Didžiosios Permės kunigaikštystė.

Permės regionas tapatinamas su vikingų šaltiniuose IX a. minima Biarmija, į kurią vikingai rengė prekybinius žygius. Ji buvo svarbi tarpininkė tarp Arkties vandenyno pakrančių ir Pavolgio Bulgarijos

Rusų dokumentuose Peremė pirmą kartą paminėta „Būtųjų laikų pasakojime“ (rus. Повесть временных лет) kaip neslavų tauta, taip pat 1263 m. raštuose, naugardiečių duotose didžiajam kunigaikščiui Jaroslavui Jaroslavičiui. Jau tuo metu Permės žemės buvo dalinai priklausomos nuo Naugardo. Vėliau Naugardo administravime Permė buvo traktuojama kaip Permės valsčius, vienas iš administracinių vienetų, nepavaldžių piatinoms.

Spėjama, kad naugardiečiai iš Didžiosios Permės gyventojų dar XII a. pradžioje ėmė rinkti duoklę, bet savo gyvenviečių ten neturėjo. Istoriniuose šaltiniuose Permė dar kartą paminėta 1332 m. rašant apie legendinį Užkamės sidabrą.^[1]

Nuo XIV pabaigos, kai zyrių švietėjas šventasis Stefanas 1383 m. buvo paskirtas pirmuoju Permės vyskupu, Permės kraštas patraukė Maskvos didžiųjų kunigaikščių dėmesį. Tuo metu stipriausias Permės komių valstybinis darinys buvo Didžiosios Permės kunigaikštystė, kurios sostinė buvo Čerdynė. Iki 1472 m. ši kunigaikštystė buvo Naugardo duoklininkė.

1472 m., Ivanas III, pasinaudojęs Maskvos pirkliams padarytų įžeidimų pretekstu į Permės žemę pasiuntė kunigaikščio Fiodoro Margojo (rus. Фёдор Пёстрый) vadovaujamą kariuomenę, kuri kunigaikštystę ir visą kraštą pajungė Maskvos valdžiai. Jie Pokčoje (buvusi Didžiosios Permės sostinė) pastatė rusų tvirtovę. Tais pačiais metais Čerdynės Bogoslovsko vienuolyno sinodike pirmą kartą paminėti kelių Permės kunigaikščių ir kunigaikštienių vardai. Ivanas III iki savo valdymo pabaigos nominaliu Permės krašto valdytoju paliko Didžiosios Permės kunigaikštį Michailą Permietį, nors tikrieji krašto valdytojai tiek civiliniu, tiek dvasiniu požiūriu buvo Permės vyskupai.

Maskvos didieji kunigaikščiai Permės žemėse statė miestus, vietos gyventojams naugardieNaugardsuteikdavo duoklinių nuolaidų ir t. t.^[1] XVI–XVII a., pagal raštininkų knygų sudarytojus Jachontovą ir Michailą Kaisarovą, Didžiojoje Permėje buvo trys apygardos:

Permės arba Čerdynės – pagrindinis miestas Čerdynė;
Usoljės – atsiradusi XV a. (centras Usoljė-Kamskojė, dabartinis Solikamskas);
Stroganovų tėvonijos.

Nuo pirmųjų rusų valdžios metų permiečiai turėjo dalyvauti Maskvos vaivadų žygiuose į Jugrą (1483, 1485, 1499 m.), prieš mansius (1484 m.). O Permę puldinėjo mansiai ir totoriai (1481, 1505, 1531, 1539, 1547, 1572, 1573 ir 1581 m.). Ypatingai daug žalos Permei padarė 1581 m. Pelymo kunigaikščio Kicheko puolimas, vykdytas su Sibiro ir kitais totoriais, chantais, mansiais ir baškirais.