Tikroji Karelija (karel.Varšinaiš Karjala) – Karelijos istorinis subregionas, esantis istorinės Karelijos pietvakarinėje dalyje, kuris nuo VII a. siejamas su korelų genties gyvenama teritorija. Tai – svarbiausias regionas karelų tautos etnogenezėje ir Karelijos istorijoje.
Nuo XII a. Tikroji Karelija liko padalinta tarp Švedijos ir Naugardo žemės. Nuo tada Švedijos valdyta Tikrosios Karelijos dalis vadinta Pietine Karelija, o Novgorodo valdyta – dažniausiai žinoma kaip Ladogos Karelija.
Šiuo metu padalinta tarp Suomijos ir Rusijos: Suomijoje jis administruojamas kaip Pietų Karelija, o Rusijoje – kaip dalis Leningrado srities (taip vadinama Karelijos sąsmauka: Vyborgo, Priozersko rajonai), taip pat užima kelis Karelijos respublikos rajonus.
Gamta
Tikroji Karelija yra natūraliai apsupta didelių vandens telkinių: pietuose ją supa Suomijos įlanka, bet pietryčiuose per Karelijos sąsmauką ji siekiasi su Ingrija, rytuose ir šiaurės rytuose yra didžiulių ežerų regionas, už kurio driekiasi Savonija, rytuose ją riboja Ladogos ežeras, o šiaurėje ji susisiekia su Oloneco Karelija.
Istorija
Korelų gentys
Tikrosios Karelijos senieji gyventojai buvo Baltijos finų gentis korelai, kurie pirmą kartą minimi 1066 m. Novgorodo beržo tošies įrašuose. Ši gentis ir teritorija buvo svarbiausias istorinis regionas, vėliau davęs pavadinimą visai Karelijai.
Jau VII a. minima, kad vietos gyventojai turėjo daug žemių, kurios rinkdavo kunigaikščius (tituluojamus valitais). Jau tada į šias teritorijas karo žygius rengė Danijos vikingai, kas paspartino genčių ir žemių jungimosi procesus.
Iki IX a. Tikrojoje Karelijoje susiformavo trys stambios vietinės žemės (kunigaikštystės) aplink gyvenvietes Korelą, Tiuri ir Vipuri. Apie X a. jos buvo sujungtos į centralizuotą korelų valstybę – Karelijos kunigaikštystę su centru Korele. 1015 m. norvegų kūrinyje Sakmė apie Šventą Olavą minima Norvegijos karaliaus viešnagė Karelijoje. 1066 m. Novgorodo beržo tošies įrašuose minimi lietuvių karo žygiai į Kareliją.
Dėl nuolatinių vikingų antpuolių Karelijos kunigaikštystė XI–XIII a. neretai rėmėsi kaimynine Novgorodo respublika, su kuria kartu korelai rengdavo karo žygius į gretimas sritis: savo ir heme (Нämе) genčių žemes vakaruose (dab. Suomija), vesių (livikų bei liudikų) žemes rytuose ir lapių žemes šiaurėje. Šie žygiai plėtė Karelijos kunigaikštystės įtaką, tokiu būdu korelų įtaka siekė Baltąją jūrą. Korelai taip pat puldinėjo estus Baltijos jūroje ir Švediją: 1187 m. puolė jos sostinę, o 1198 m. – jos miestą dabartinėje Suomijoje – Abo.
Padalinimas ir Ladogos Karelija
Nuo XI a. tikroji Karelija atiteko į Novgorodo įtakos sferą ir 1227 m. korelai buvo apkrikštyti – tapo pravoslavais. 1323 m., po 30 metų trukusių karų tarp Novgorodo ir Švedijos sudarius „amžinąją“ Orechovo taiką, Tikroji Karelija buvo padalinta tarp Novgorodo ir Švedijos ir neteko Viipuri, kuris perėjo Švedijai: ten susiformavo katalikiška (vėliau protestantiška) Pietinė Karelija. Pravoslavę išlaikiusi Tikroji Karelija vėliau žinoma kaip Ladogos Karelija.
Po šios taikos Ladogos Karelija tapo Novgorodo respublikos dalimi, tačiau korelai vykdė plačią ekspansiją į rytus, vakarus ir šiaurę, sukurdami didžiulę Karelijos kunigaikštystės teritoriją ir dalyvaudami karelų tautos etnogenezėje. Nuo XIV a. Karelijoje įsitvirtino Gediminaičiai, kurie tapo valitais.
Paskutinį kartą korelai bandė atkurti savo valstybingumą ir vienybę per 1337–1338 m. sukilimą, kuomet, pasitelkę Švedijos pagalbą, sumušė Novgorodo vietininkus, o vėliau patys užpuolė švedus ir bandė paimti Viipuri. Tačiau sostinėje Korele kilęs sukilimas šiuos bandymus sužlugdė, ir Karelijos kunigaikštystė liko Novgorodo valdžioje. Nepaisant to, Karelijos kunigaikštystė neformaliai išliko dar 200 metų, jos gyventojai pripažino dinastinių valitų (priklausiusių Gediminaičiams) valdžią.
1411 m. švedai sugriovė vieną svarbiausių Ladogos Karelijos miestų – Tiverską. 1478 m. Novgorodo žemė kartu su Karelijos kunigaikštyste atiteko Maskvai. Po to kunigaikštystės reikšmė sumenko, išnyko kunigaikščių dinastija, iš kurios susiformavo vietinė bajorija.
Švedijos ekspansija
Karelijos padalinimai
XVI a. pabaigoje Švedija didino savo ekspansiją Tikrojoje Karelijoje. Livonijos karo metu 1580 m. Švedija užėmė Korelą (pervardino jį Kexholm), bet 1595 m. grąžino Rusijai. Rusijai nusilpus, 1613 m. Švedija pradėjo karą su Rusija, kurio metu atėmė iš jos milžiniškas šiaurės vakarų teritorijas, įskaitant Ladogos Kareliją. 1617 m. Stolbovo sutartimi ši tapo sudėtine Švedijos (jos Karelijos provincijos) dalimi. Čia įkurta Keksholmo grafystė.
Iki 1743 m. Abo sutarties, Rusijos imperija susigrąžino dalį Švedų Karelijos, tame tarpe Ladogos Kareliją ir Pietinę Kareliją. Abi šios prisijungtos teritorijos buvo administruojamos kaip Vyborgo gubernija. 1809 m. prie Rusijos prijungus Suomiją ir suformavus Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę, Vyborgo gubernija 1812 m. prijungta prie jos ir, 1917 m. Suomijai iškovojus nepriklausomybę, išliko joje iki pat 1939 m.
Naujas padalinimas
1939-45 m. vyko Žiemos karas ir Suomijos-Rusijos karas, kurio metu vėl iškilo Karelijos klausimas. Nors Suomija apgynė nepriklausomybę, Tikroji Karelija padalinta, Karelijos sąsmauka prijungta prie TSRS, visus vietos gyventojus evakuojant į Suomiją ir teritoriją apgyvendinant rusais. Iš pradžių ji sudarė dalį Karelijos-Suomijos TSR, tačiau 1956 m. teritorija integruota į Leningrado sritį.
