PROFILPELAJAR.COM

Metsepolės žemės minimali ir maksimali teritorija, remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais (XII–XIII a.)

Metsepolė (lyv. Mõtsa Pūol 'miškinga vieta, miškinga pusė', latv. Metsepole) – XIII a. lyvių žemė Senojoje Livonijoje, rytinėje Rygos įlankos pakrantėje, plytėjusi apytiksliai dabartinėse Salacgryvos, Limbažių ir Aluojos savivaldybėse (Latvija) ir pietinėje dabartinės Pernu apskrities (Estija) dalyje.

Ribos ir kaimynai

XIII a. pradžioje Metsepolę pietuose supo Turaidos žemė, pietryčiuose – Idumėja, o rytuose – Talava (vakaruose Metsepolę skalavo Rygos įlanka).^[1] Istorikai nesutaria dėl tikslios šiaurinės Metsepolės ribos, su kokiu regionu ji ribojosi šiaurėje. Esama keturių požiūrių:^[2]

Metsepolės žemė driekėsi iki Laigistės kyšulio ir Lemejegio (Lemmejõgi) upės, anksčiau vadintos Orajegiu (Orajõgi), ši upė teka maždaug už dešimt kilometrų į šiaurę nuo dabartinės Estijos ir Latvijos sienos, nuo ten prasidėjo Sontaganos teritorija.
Sritis tęsėsi iki Laigistės kyšulio ir Lemejegio upės, nuo ten prasidėjo Sakalos žemė.
Metsepolės šiaurinė riba ėjo ties Laigistės kyšuliu ir Lemejegio upe, nuo ten iki Pernu upės buvo labai retai gyvenama ir teritoriškai neapibrėžta neutrali sritis.
Metsepolė tęsėsi iki Pernu upės, kur šiaurėje prasidėjo Sontagana, o rytuose – Sakalos teritorija. Šią teoriją patvirtina ir lyvių kalbos elementų buvimas Hedemėstės parapijos tarmėje.^[3]

Vaizdas tampa aiškesnis antrojoje XIII a. pusėje, kai Metsepolės ir Sontaganos riba sutartimis nustatoma ties Laigistės kyšuliu ir Lemejegio upe.

Gyvenvietės

Remiantis negausiais archeologiniais radiniais, taip pat šios žemės pavadinimu 'miškinga vieta', manoma, kad Metsepolė buvo palyginti retai apgyvendinta. Svarbiausios gyvenvietės buvo išsidėsčiusios prie Skultės, Limbažių ir Liepupės pilių, tarp jų buvo ir Metsepolės pilis (castrum Mezepol), ji minima 1226 m. rašytiniuose šaltiniuose. Regionas tapo reikšmingesnis dėl per jį ėjusio kelio iš Rygos į Sontaganą bei toliau į Estiją.^[4]

Metsepolė Rygos arkivyskupijos sudėtyje

Metsepolė pirmą kartą minima Henriko Latvio kronikoje, kai po nesėkmingo 1206 m. Turaidos ir Dauguvos lyvių sukilimo prieš Rygos vyskupą Albertą ir Kalavijuočių ordiną visos lyvių žemės paprašė rygiečių taikos ir sutiko krikštytis. Kunigas Aleksandras į Metsepolę buvo nusiųstas krikštyti ir pastatyti bažnyčią. Kitais metais vyskupas Albertas ir Kalavijuočių ordinas abipusiu sutarimu nusprendė, kad Metsepolė taps Rygos arkivyskupijos valdomis. Ankstesnis, buvęs iki krikšto politinis Metsepolės statusas, vidiniai valdžios santykiai ir ryšiai su kaimynais nežinomi. Nuo tol Metsepolės gyventojai turėjo mokėti mokesčius arkivyskupijai ir dalyvauti jos rengiamuose žygiuose prieš pagonis, daugiausia prieš nekrikštytas estų gentis.^[5]

Tačiau prireikė laiko, kol įsitvirtino Rygos arkivyskupijos valdžia. Taigi, pasak Henriko Latvio kronikos, 1210 m. Metsepolės lyviai Agės paupiu patraukė pakviesti kuršių, kad šie užpultų Rygą. Po to, kai kuršiai nesėkmingai buvo apgulę Rygą, lyviai atsilygino vyskupui ir pažadėjo vėl būti ištikimi. Kitais metais kalavijuočiai surengė žygį prieš Sontaganą ir, kad užsitikrintų Metsepolės pajėgų lojalumą, paėmė metsepoliečių įkaitais.^[5]

Be daugybės žygių prieš vyskupo Alberto ir Kalavijuočių ordino priešus, kuriuose metsepoliečiai turėjo dalyvauti, pati Metsepolė taip pat ne kartą nukentėjo nuo pagonių, kurie daugiausia puldinėjo iš vakarų.^[5]

Išnašos

↑ Eesti ajaloo pöördepunktid. Dokumente ja materjale vene õppekeelega gümnaasiumile. Integratsiooni Sihtasutus, Tallinn 2008. Kaart lk 29, Nuoroda tikrinta 2022-07-20
↑ Urmas Sutrop, Liivlaste Metsepole maakonna ulatusest põhja suunas muistse iseseisvuse ajal, Liivlased. Ajalugu, keel ja kultuur, 2011, lk 106–116.
↑ Pajusalu, Karl, Arvo Krikmann, Eberhard Winkler 2009. Lexical relations between Salaca Livonian and Estonian dialects. – Linguistica Uralica XLV 4. 283–298.
↑ Indriķa hronika., Nuoroda tikrinta 2022-07-20
↑ ^5,0 ^5,1 ^5,2 Henriku Liivimaa kroonika = Heinrici chronicon Livoniae. Ladina keelest tõliknud Richard Kleis, toimetanud ja kommenteerinud Enn Tarvel. Tallinn: Eesti Raamat 1982.