Pirmasis Romos bažnyčią pavadino Apaštalų sostu. Priešinosi Konstantinopolio bažnytinio rango iškėlimui. Pradėjo formuoti popiežiaus kanceliariją, buvo rengiamos brevės, dekretalijos ir kiti dokumentai. Sunormino Švč. Trejybės terminiją, dėl to galėjo baigtis ginčas dėl Nikėjos tikėjimo išpažinimo. 380 m. prisidėjo prie krikščionybės paskelbimo valstybine religija Romos imperijoje. Stiprino Šv. Sosto įtaką pasaulietinei valdžiai, apie 382 m. sinode įtvirtino Romos vyskupo pirmumą prieš imperatorių. Smerkė arijonizmą. Pasisakė už šventųjų garbinimą, iškėlė Šv. Petro kultą. Pakrikštijo Šv. Jeronimą, pavedė jam pataisyti liturgijoje vartotus Biblijos lotyniškus tekstus – Naująjį Testamentą ir Psalmyną. Restauravo katakombas, popiežių kriptą, tvarkė kankinių kapus, sukūrė jiems epitafijų.[3]
↑Damasas I. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 438 psl.
Catholic Encyclopedia, Volume IV. New York 1908, Robert Appleton Company. Nihil obstat, 1908. Remy Lafort, S. T.D., Censor. Imprimatur +Cardinale John Murphy Farley, Arcivescovo di New York;
O. Marucchi, "Il primato di papa Damaso nella storia della sua famiglia", Roma, 1905;
A. Saba – C. Castiglioni, "Storia dei papi", Torino, 1939;