Brunėjaus imperija – buvo ankstyvasis Brunėjaus sultonato laikotarpis, iki europiečių invazijos.
Borneo sala buvo malajų-indoneziečių kultūros periferijoje, apgyvendinta čiabuvių karingų genčių. Šiaurėje palaipsniui pradėjo keltis malajai ir steigti savo valstybėles, kurių politinė santvarka buvo panaši į buvusių Malakos pusiasalyje. 978 m. kinų kronikoje Taiping huangjungdzi (平環宇記) minima apie kinų ir Boni (渤泥), kas greičiausiai buvo Brunėjus, prekybinius ryšius.
XV a. Brunėjų pasiekė islamas. Buvo nutraukti politiniai ryšiai su indiškuoju Madžapahitu, sustiprinta prekyba su Malaka. XVI a. visa šiaurės Borneo atsidūrė Brunėjaus sultonų įtakoje, Saravako valdovai buvo Brunėjaus sultono vasalais. 1521 m. Brunėjaus pakrantes pasiekė Fernando Magelano ekspedicija. Jos narys, Antonijus Pigafeta, aprašė sultonatą savo didžiausio klestėjimo metu – Brunėjaus mieste gyveno ~100 tūkst. gyventojų, rūmuose buvo brangūs šilkai, aukso ir porceliano indai, sidabriniai šviestuvai. Tuo metu valdžiusio sultono Bolkija įtakos sritis apėmė ne tik visą šiaurės Borneo, bet ir pietų Filipinus, kitas musulmoniškas regiono valstybes. Nuo Brunėjaus visa sala pradėta vadinti „Borneo“. 1526 m. portugalas Žoržė de Menezešas užmezgė prekybinius ryšius su Brunėjumi (Brunėjus pardavinėjo pipirus, džiovintą žuvį, ryžius mainais į ginklus ir audeklus). 1578 m. Filipinų kolonizaciją vykdę ispanai pabandė nugalėti pagrindinį savo konkurentą regione – Brunėjų. Nors ispanai Brunėjaus neužėmė, tačiau pašalino jo įtaką iš Filipinų.
Dėl portugalų ir olandų prekybos Brunėjaus reikšmė sumenko, sultonatas ėmėsi piratavimo. Vieninteliu Brunėjaus prekybiniu partneriu kurį laiką tebebuvo Kinija. Tokia situacija tęsėsi iki XIX a., kuomet įkūrus Singapūrą piratai buvo sunaikinti, o regiono kontrolę perėmė britai.
