Perako sultonatas (malajų kalba: Kesultanan Perak) – istorinė musulmoniška valstybė, Malakos pusiasalio rytuose, egzistavusi nuo 1528 m. Tai buvo vienas iš dviejų Melakos sultonato palikuonių, XVI a. stipriai kontroliavęs prekybą Malakoje ir rytų Sumatroje. Oficialiai sultonato egzistencija nėra nutraukta. Jis yra įjungtas į Malaizijos sudėtį kaip Perako valstija.
Istorija
Seniausia Perako teritorijoje egzistavusi valstybė buvo Ganga Negara, vėliau čia įsigalėjo Melakos sultonatas. Perako sultonatas yra tiesioginis Melakos sultonato įpėdinis. 1511 m. Portugalams paėmus Melaką, jos paskutinis sultonas Mahmud Šahas pabėgo į Pahangą. Vėliau jis įsitvirtino Bintano saloje, kol 1526 m. portugalai jo tvirtovės nesugriovė. Tada sultonas pabėgo į Sumatrą, kur mirė, palikdamas du sūnus. Vienas sūnus, Muzafar Šahas, įkūrė Perako sultonatą, o kitas sūnus, – Alauddin Riajat Šahas, – įsitvirtino salose, įkurdamas Džohoro sultonatą.
Perakas nepasiekė tokios galybės kaip Džohoras, kuris tuo metu įgijo hegemoniją didžiojoje dalyje malajų teritorijų, tačiau jis klestėjo dėl alavo prekybos ir dėl savo strategiškai palankios padėties. XVII a. pirmoje pusėje Peraką nusiaubė Ačeho sultonatas, kuris jį laikinai prisijungė.
Perakas buvo viena strategiškai svarbiausių valstybių olandams, kurie siekė įsigalėti Malakos sąsiauryje. 1650 m. olandai pasirašė sutartį su Perako sultonu, kuria ji galėjo pasistatyti tvirtovę pakrantėje. Tačiau labai greitai jungtinės Perako ir Ačeho pajėgo sumušė olandus ir išvijo juos. Per XVII a. olandai dar ne kartą nesėkmingai siekė įsitvirtinti krašte.
Per XVIII a. sultonatui galutinai nusilpus, XIX a. į jį kėsinosi Ačehas, Tailandas, bugiai. 1820 m. į šiuos reikalus įsikišo britai, išsaugodami Peraką nuo Tailando aneksijos. Santykiai su Didžiąja Britanija tapo vis tampresni, todėl 1896 m. jis oficialiai įsijungė į Britų Malają kaip Federacinė valstija.
1957 m. Malaizijai iškovojus nepriklausomybę, Perako sultonatas tapo viena iš Malaizijos valstijų. Jame išlaikyta sultono institucija.
