Eparchijus Avitas (apie 385 m. – po 456 m. spalio 17 d. ar 457 m.) buvo Vakarų Romos imperatorius nuo 455 m. liepos 8 ar 9 d. iki 456 m. spalio 17 d. Jis buvo Galijos romėnų aristokratas, senatorius, aukštas civilinis ir karinis pareigūnas, vėliau Piazencos vyskupas.
Kaip Galijos atstovas jis priešinosi Romos imperijos apsiribojimui vien Italija politiškai ir administraciniu požiūriu. Todėl būdamas imperatoriumi jis nusamdė keletą Galijos senatorių imperatoriaus administracijai. Tam priešinosi Italijos senatoriai ir Romos liaudis, kuri nukentėjo, kai vandalai nusiaubė miestą 455 m. Avitas gerai sutarė su vizigotais, ypač jų karaliumi Teodoriku II, jo draugu, kuris jį paskelbė imperatoriumi, bet sąjunga baigėsi, kai Teodorikas įsiveržė į Ispaniją ir nepadėjo Avitui kautis su prieš jį sukilusiais generolais.
Mirtis
Avito mirties priežastys 457 m. neaiškios. Jam kėlė grėsmę tai, kad kai kurios Romos imperijos sritys jį laikė teisėtu imperatoriumi net po nuvertimo. Pavyzdžiui, to meto Ispanijos istorikas Hydacijus 457 m. laikė trečiaisiais Avito valdymo metais[1]. Be to Sidonijus Apolinaris passakoja apie coup d’etat Galijoje, organizuotą Marcelo[2], tikriausiai turėjusį sugrąžinti Avitą į sostą.
Avitas sužinojo, kad Romos senatas paskelbė jam mirties bausmę ir bandė bėgti į Galiją. Oficiali kelionės priežastis buvo nugabenti aukas Švento Juliano bazilikai Alvernijoje, jo gimtinėje. Gregoras Turietis teigia, kad Avitas mirė kelionėje[3]. Pagal kitus šaltinius jį nužudė Majorianas ir Ricimeras, numarino badu ar pasmaugė[4]. Jis buvo palaidotas šalia Švento Juliano kapo.
Išnašos
- ↑ Hydatius, Chronicle, 183.
- ↑ Sidonius Apollinaris, Letters, i.11.6.
- ↑ Gregory of Tours, Historia Francorum, ii.11.
- ↑ Chronica Gallica of 511, 627–628.
