Antoninų dinastija – Romos imperatorių dinastija, valdžiusi 138–180 m. e. metais. Iš viso jai priklausė keturi imperatoriai, tačiau du jų valdė vienu metu:
- Antoninas Pijus (valdė 138 m. – 161 m., iki mirties) – imperatoriaus Adriano įsūnis ir oficialus paveldėtojas, dinastijos pradininkas. Jis buvo ilgiausiai valdęs imperatorius nuo Augusto laikų, jo valdžios periodas buvo sąlyginai taikus;
- Markas Aurelijus (valdė 161 m. – 180 m. iki mirties, 161 m. – 169 m. kartu su įbroliu Lucijumi Veru, nuo 177 m. – kartu su sūnumi Komodu) – ispanų kilmės romėnų pretoriaus sūnus, vėliau teisiškai įvaikintas imperatoriaus Antonino, kuris buvo vedęs jo tėvo seserį Faustiną. Vienas žinomiausių stoikų filosofų. Jo valdymo metais buvo nukariauta dalis partų žemių, Romoje kilo iš partų atėjusi epidemija, vyko Markomanų karas bei partų nugalėtojo, karvedžio Avidijaus Kasijaus maištas;
- Lucijus Veras, valdė kartu su Marku Aurelijumi iki 169 m. Nors juridiškai buvo lygiavertis imperatorius, iš tiesų, pasak istoriko Kasijaus Diono, daugiau valdžios turėjo Aurelijus. Romoje buvo labiau žinomas kaip puotų mėgėjas ir mažai rūpinosi valdymo reikalais;
- Komodas (valdė 177 m. – 180 m. kartu su tėvu Marku Aurelijumi, vėliau iki 192 m. vienas) – Marko Aurelijaus sūnus, antrasis atvejis Romos istorijoje, kai valdžią paveldi biologinis sūnus (pirmą sykį – Titas šimtu metų anksčiau), bei pirmasis imperatorius, gimęs kai tėvas jau buvo imperatoriumi. Žinomas žiaurumu, beveik nesirūpino Romos reikalais ir gretinamas su Kaligula ar Neronu. Buvo pasmaugtas sąmokslininkų.
Kartais naudojamas terminas Nervų–Antoninų dinastija, apimantis ir tris prieš tai valdžiusius imperatorius: Nervą, Trajaną ir Adrianą. Nuo XVIII a. paplito terminas Penki gerieji imperatoriai, pirmą kartą pavartotas istoriko Edward Gibbon ir taikomas laikotarpiui nuo Nervos iki Marko Aurelijaus valdymo imtinai. Gibbonas šį laikotarpį laikė geriausiais Romos laikais.
Taip pat dažnai sąvoka Antoninai vartojama kalbant išskirtinai tik apie Antoniną Pijų ir Marką Aurelijų.
_01.jpg)
