Akmuo Papyvesių dvarui atmintiViena iš gatviųKapinėsGyvenvietės centre
Etimologija
Iki XVIII a. pabaigos gyvenvietė buvo žinoma kaip Papyvesys (vandenvardinis vietovardis pagal pratekančią Pyvesą). Tačiau kai XVIII a. pabaigoje dvaras perėjo H. Antašauskiui – pagal jo pavardę imtas vadinti ir miestelis (dvarininkinis vietovardis),[2] nors dar iki XX a. tarpukario kai kuriuose žemėlapiuose vietovė žymima kaip Papyvesiai.[3]
Istorija
Ilgą laiką (nuo 1595 m.) buvo minimas Papyvesių dvaras, bajorkaimis[4]. XVIII a. LDK poručikasHiacintas Antoševskis (Antašauskis) ėmė supirkinėti bajorų žemes. 1782 m. ir 1784 m. supirkęs dalį bajorų palivarkų, pavadino dvarą Antašava. Siekdamas jį paversti miesteliu, Hiacinto iniciatyva nutiestas kelias į Kupiškį, pastatyti tiltai ir pakelės karčemos. 1793 m. buvusiose kapinėse pastatė koplyčią, 1811–1816 m. – naujus dvaro rūmus, įrengė parką[4]. Tolesnį plėtimąsi sustabdė 1812 m. karas, H. Antoševskio liga ir mirtis. Palikuonių neturėjo, o dvarą paveldėjo brolvaikis Kazimieras.
1850 m. miręs K. Antoševskis viską paliko savo šeimai: sūnums Adomui, Stanislovui, Kazimierui, Sigizmundui, Jonui, Bronislovui, Aleksandrui, Antanui, Viktorui, Eugenijui, dukrai Evelinai ir žmonai Rozinai Koriznaitei. Nemažai miestelio ir jo apylinkės gyventojų dalyvavo 1863 m. sukilime, didžiausią dalį subūrė Eliziejus Liutkevičius. 1863 m. lapkričio 11 d. ties Daršiškiais įvyko mūšis su Rusijos kariuomene, kurio metu žuvo nemažai sukilėlių ir pats V. Liutkevičius, dalis buvo ištremti, tarp jų ir K. Antoševskio sūnūs Jonas ir Aleksandras. Jiems priklausęs turtas 1865 m. gruodžio 10 d. buvo konfiskuotas caro, likusi dalis – sekvestruota, tačiau vėliau sekvestras buvo panaikintas. Dvaro reikalais tada rūpinosi Rozina ir jos sūnūs. 1873 m. galiausiai perduota konfiskuota dalis savininkams ir broliai pasidalijo palikimą. Antašavos dvaras atiteko Kazimierui Mečislovui Antoševskiui, kuris jį įkeitė Vilniaus žemės bankui. Vėliau dvaro rūmai ir likusi žemė buvo parduota Stanislovui Šimoniui. XIX a. pabaigoje Antašava minima kaip privatus miestelis Panevėžio apskrityje.[5]
1904 m. mirus S. Šimoniui, dvarą paveldėjo vaikai Petronėlė Durasevičienė ir Juozapas, kurie jau 1911 m. dvarą padalino į 5 dalis ir pardavė. 1926 m. buvo dar kartą perdalintas. 1940–1941 m. miestelyje veikė antisovietinis pogrindis, o pokario metais veikė kapitono Albino Tindžiulio-Dėdės vadovaujami partizanai. Žuvus Dėdei, toliau vadovavo Povilas Laužikas-Liudas.
1949 m. Uoginiuose atidaryta mokykla, kuri tais pačiais perkelta į Antašavą, Povilo Brazdžiūno namus. 1950 m. perkelta į dvaro rūmus ir išbuvo iki 1997 m., kai buvo perkelta į rekonstruotą vaikų darželio pastatą. 1961 m. reorganizuota į aštuonmetę, 1986 m. – devynmetę (nuo 1993 m. – pagrindinė).[6]
1949 m. įkurtas kolūkis, 1950 m. sujungtas su 3 aplinkiniais ir pavadintas „Žalgiriu“. Nuo 1959 m. – Antašavos, o 8-o dešimtmečio viduryje prijungti „Nemuno“ ir Uoginių kolūkiai. Ilgą laiką jam vadovavo Albinas Vaižmužis. 1988 m. miestelyje pastatytas kultūros ir sporto centras. 1992 m. kolūkis tapo žemės ūkio bendrove „Antašavos centras“.
Miestelyje 1812–1816 m. pastatyti Antašavos dvaro rūmai ir lauko akmenų svirnas, kuriuos H. Antoševskio užsakymu suprojektavo Mykolas Angelas Šulcas. Rūmai – klasicistinio stiliaus dviaukštis, stačiakampio plano pastatas. Išliko mažai pakeistas salės ir miegamojo interjeras. Sodybą supa parkas.
Dar 1811–1812 m. pastatytas klebonijos pastatas, kurį taip pat suprojektavo M. Šulcas. Yra medinė Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia, pastatyta 1862 m. Dviejų bokštų, turi baroko bruožų. Šalia jos – mūrinė varpinė su 3 varpais. Taip pat žinoma kapinių koplyčia su vartais (architektūros paminklas).[7]
